Ūkinė apskaita socialistinėje bendruomenėje

Daugelis socialistų niekada nesigilino į nacionalinės ekonomijos klausimus, niekada nebandė išsiaiškinti sąlygų, kuriomis žmonės ūkininkauja. Kiti vėlgi labai išsamiai nagrinėjo praeities ir dabarties liaudies ūkį ir stengėsi sukurti »buržuazinės visuomenės« ūkio sistemą. Jie atsidėjo »laisvojo« ūkio ekonominių santykių kritikai, tačiau reguliariai praleisdavo galimybę tą ėdantį aštrumą, kurį čia – ne visada sėkmingai – pademonstravo, pritaikyti ir trokštamos socialistinės visuomenės ekonomijai. Spalvinguose utopistų vaizdiniuose tikrasis ekonomikos aspektas visada lieka nepakankamai aptartas. Jie skelbia, kad jų pieno upių krašte kepti karveliai patys skris draugams į burną, tačiau, deja, nesiteikia parodyti, kokiu būdu šis stebuklas turėtų įvykti. Ten, kur jie pradeda aiškiau kalbėti apie ekonomiką, greitai patiria laivo sudužimą – prisiminkime kad ir Proudhon mainų banko fantazijas –, taigi nesunku atskleisti jų loginius riktus. Kai marksizmas iškilmingai uždraudė savo tikintiesiems gilintis į ūkio problemas, esančias anapus eksproprijuotojų eksproprijavimo, jis iš tikrųjų nepadarė nieko ypatingo, nes ir »utopistai« savo vaizdiniuose apleido ūkinį aspektą ir savo dėmesį skyrė vien išorinių būsenų ir savaime suprantamai palankiausių dalykų pertvarkymo padarinių nupiešimui.

Nepriklausomai nuo to, ar socializmo atėjimą laikome neišvengiama žmonijos raidos būtinybe, ar ne, ir ar iš gamybos priemonių suvisuomeninimo žmonėms tikimės didžiausios laimės, ar giliausios nelaimės, vis dėlto teks pripažinti, kad tyrimai apie ūkio veiklos sąlygas socialistiniu pagrindu laikytini ne tik »gera proto mankšta ir priemone politiniam aiškumui bei pastovumui skatinti«. Laikais, kai vis labiau ir labiau artėjame prie socializmo, o tam tikra prasme jau stovime jo viduryje, socialistinio ūkio problemų tyrimas įgyja reikšmės ir tam, kas vyksta aplink mus, paaiškinti. Tam, kad suprastume šiandieninės Vokietijos ir jos rytinių kaimyninių šalių liaudies ūkio reiškinius, to, ką mums teikia mainų ūkio analizė, jau seniai nebepakanka. Čia jau gana didele apimtimi turime pasitelkti socialistinės bendruomenės elementus. Mėginimai išsiaiškinti socialistinio ūkio esmę tokiomis aplinkybėmis nereikalauja jokio ypatingo pateisinimo.

Socialistinėje bendruomenėje visos gamybos priemonės yra bendruomenės nuosavybė. Tik pati bendruomenė gali jomis disponuoti ir nustatyti jų naudojimą gamyboje. Savaime suprantama, bendruomenė savo įgaliojimus galės įgyvendinti tik per ypatingą organą, nes kitokiu būdu ji negali imtis veiklos. Kaip šis organas sudaromas ir kaip jame bei per jį pasireiškia bendroji valia, mums turi antraeilę reikšmę. Galima būtų pagalvoti kad ir apie organo rinkimą, o jei jis turėtų susidėti iš daugiau nei vieno asmens – apie korporacijos narių daugumos sprendimus.

Gamybinių gėrybių savininkas, kuris gamino ir taip tapo vartojimo gėrybių savininku, dabar turi pasirinkimą: arba vartoti pats, arba leisti vartoti kitiems. Bendruomenei kaip vartojimo gėrybių, kurias ji įsigijo gamyba, savininkei toks pasirinkimas nepriklauso. Ji negali vartoti pati, ji turi leisti vartoti žmonėms. Kas turi vartoti ir ką kiekvienas turi vartoti – tai socialistinė paskirstymo problema.

Socializmui būdinga tai, kad vartojimo gėrybių paskirstymas turi būti nepriklausomas nuo gamybos ir jos ekonominių sąlygų. Su gamybinių gėrybių bendrosios nuosavybės esme yra nesuderinama nors ir vieną paskirstymo dalelę grįsti ekonominiu pajamų priskyrimu atskiriems gamybos veiksniams. Būtų neįsivaizduojama, pavyzdžiui, iš anksto skirti darbininkui visą jo darbo pajamą, o paskui daiktinių gamybos veiksnių dalis „pajungti“ ypatingam paskirstymui. Nes, kaip dar bus parodyta, socialistinio gamybos būdo esmėje glūdi tai, kad jame atskirų gamybos veiksnių dalių gamybos pajamose iš viso neįmanoma nustatyti, kad jis nepasiekiamas jokiam skaitiniam santykio tarp gamybos sąnaudų ir gamybos pajamų patikrinimui.

Koks principas pasirenkamas vartojimo gėrybių priskyrimui atskiriems draugams, mus dominančioms problemoms nagrinėti yra gana antraeilis dalykas. Ar atskiram žmogui norima skirti pagal jo poreikius, taip kad tas, kuris turi didesnius poreikius, gauna daugiau nei tas, kuris turi mažesnius; ar atsižvelgiama į atskiro žmogaus nuopelnus, taip kad geresnysis gauna daugiau nei prastesnysis; ar idealą įžvelgiama kuo tolygesniame paskirstyme, taip kad kiekvienas pagal galimybes gauna vienodą kiekį; ar bendruomenei suteiktos paslaugos imamos paskirstymo matu, taip kad darbštesniam priklauso daugiau nei tinginesniam – visada bus taip, kad kiekvienas gauna priskyrimą iš bendruomenės.

Tarkime dėl paprastumo, kad priskyrimas vyksta pagal vienodo elgesio su visais visuomenės nariais principą; tuomet nesunku mintyse pridurti atskirus pataisymus, kurie diferencijuoja gavimą priklausomai nuo amžiaus, lyties, sveikatos būklės, ypatingų profesinių poreikių ir panašiai. Draugas gauna, sakykime, ryšulį pavedimų, kurie per tam tikrą laiką iškeičiami į tam tikrą kiekį įvairių apibrėžtų gėrybių. Taip jis kasdien gali kelis kartus pavalgyti, nuolat rasti pastogę, kartkartėmis pasilinksminti, retsykiais gauti naują drabužį. Ar tokiu būdu suteikiamas poreikių aprūpinimas pasirodys turtingesnis, ar skurdesnis, priklausys nuo visuomeninio darbo našumo.

Nebūtina, kad kiekvienas suvartotų ir visą savo dalį pats. Dalį jos jis gali leisti sugesti nesuvartotą, padovanoti arba, jei tai suderinama su gėrybės savybėmis, pasilikti vėlesniam poreikiui. Tačiau dalį jis gali ir iškeisti. Alaus gėrėjas mielai atsisakys jam priklausančių nealkoholinių gėrimų, jei galės gauti daugiau alaus; abstinentas bus pasirengęs atsisakyti savo dalies svaiginamųjų gėrimų, jei už tai galės įsigyti kitų malonumų. Meno mėgėjas norės atsisakyti kino teatrų lankymo, kad galėtų dažniau klausytis geros muzikos; bukapročis turės norą atiduoti bilietus, kurie suteikia jam teisę įžengti į geros meno vietas, mainais į malonumus, kuriuos jis labiau supranta. Visi jie bus pasirengę keistis. Tačiau mainų objektu visada galės būti tik vartojimo gėrybės. Gamybinės gėrybės socialistinėje visuomenėje yra išimtinai visumos nuosavybė; jos yra neperleidžiama bendroji nuosavybė ir todėl res extra commercium.

Mainai gali vykti ir tarpiniu būdu, net ir siaurame rėme, kurį jiems skiria socialistinė visuomeninė santvarka. Nebūtina, kad jie visada vyktų tiesioginių mainų formomis. Tie patys pamatai, kurie ir kitur paskatino netiesioginių mainų susiformavimą, ir socialistinėje visuomenėje juos besikeičiančiųjų interesui pateiks kaip naudingus. Iš to seka, kad socialistinė visuomenė taip pat suteikia vietos visuotinai naudojamos mainų priemonės – pinigų – vartojimui. Jų vaidmuo socialistiniame ūkyje iš esmės bus toks pat kaip ir laisvajame ūkyje; abiejuose jie yra visuotinai naudojamas mainų tarpininkas. Tačiau šio vaidmens reikšmė visuomeninėje santvarkoje, paremtoje bendrąja gamybos priemonių nuosavybe, yra kitokia nei toje, kuri paremta atskirąja gamybos priemonių nuosavybe. Čia ji nepalyginamai menkesnė, nes mainai šioje visuomenėje turi daug menkesnę reikšmę, nes čia jie apskritai apima tik vartojimo gėrybes. Kadangi jokia gamybinė gėrybė mainuose neapyvartinama, tampa neįmanoma pažinti gamybinių gėrybių piniginių kainų. Vaidmens, kurį pinigai laisvajame ūkyje atlieka gamybos apskaitos srityje, socialistinėje bendruomenėje jie negali išlaikyti. Vertės apskaita pinigais čia tampa neįmanoma.

Mainų santykių, kurie susiformuoja apyvartoje tarp draugų, gamybos ir paskirstymo vadovybė negali palikti nepastebėtų. Ji turi šiuos mainų santykius imti pagrindu, jei priskirdama galvos dalis nori padaryti įvairias gėrybes abipusiai pakeičiamas. Jei mainuose susiformavo santykis 1 cigaras lygu 5 cigaretėms, tai vadovybė negalėtų be tolesnių svarstymų paskelbti, kad 1 cigaras lygu 3 cigaretėms, kad pagal šį santykį vieniems priskirtų tik cigarus, kitiems tik cigaretes. Jei tabako pavedimas neturi būti tolygiai kiekvienam iškeistas dalimi į cigarus ir dalimi į cigaretes; jei – arba todėl, kad jie taip pageidauja, arba todėl, kad iškeitimo punktas tuo metu negali kitaip – vieni turi gauti tik cigarus, kiti tik cigaretes, tai tuomet reikėtų atsižvelgti į rinkos mainų santykius. Antraip visi, gavusieji cigaretes, būtų pastatyti į nepalankesnę padėtį, palyginti su tais, kurie gavo cigarus. Nes tas, kuris gavo cigarą, gali už jį iškeisti penkias cigaretes, tuo tarpu cigaras jam apskaičiuojamas vos kaip trys cigaretės.

Mainų santykių pokyčiai apyvartoje tarp draugų taigi turės priversti ūkio vadovybę atitinkamai keisti įvairių vartojimo gėrybių pakeičiamumo įverčius.

Kiekvienas toks pokytis rodo, kad santykis tarp atskirų draugų poreikių ir jų patenkinimo pasislinko, kad vienų gėrybių dabar trokštama labiau nei kitų. Ūkio vadovybė tikriausiai sieks į tai atsižvelgti ir gamyboje. Ji stengsis plėsti labiau trokštamų prekių gamybą ir riboti silpniau trokštamų gamybą. Tačiau vieno dalyko ji negalės padaryti: ji negalės leisti atskiram draugui savo nuožiūra iškeisti tabako kortelės arba į cigarus, arba į cigaretes. Jei ji suteiktų draugui teisę rinktis, ar jis nori gauti cigarus, ar cigaretes, tuomet galėtų nutikti, kad cigarų arba cigarečių pareikalaujama daugiau, nei jų pagaminta, kita vertus, kad cigaretės arba cigarai lieka gulėti išdavimo punktuose, nes niekas jų nepareikalavo.

Jei laikomasi darbo vertės teorijos požiūrio, šiai problemai, žinoma, esama paprasto sprendimo. Už atliktą darbo valandą bendrijos narys gauna ženklą, kuris suteikia jam teisę gauti vienos darbo valandos produktą, atskaičius dalį, skirtą padengti visai visuomenei tenkančioms naštoms, kaip antai darbingumo netekusiųjų išlaikymui, kultūros išlaidoms ir panašiai. Jei atskaitymą, skirtą padengti bendrijos prisiimamoms išlaidoms, tarsime esant puse darbo produkto, tuomet kiekvienas darbininkas, dirbęs vieną valandą, turėtų teisę gauti produktus, kurių pagaminimui buvo sunaudota pusė valandos darbo. Naudoti ar suvartoti parengtas gėrybes ir naudingąsias paslaugas iš rinkos gali pasiimti ir savo paties vartojimui ar naudojimui skirti kiekvienas, kas pajėgia už jas atlyginti dvigubai daugiau darbo laiko, nei buvo sunaudota jų pagaminimui. Aiškinantis mūsų problemas bus geriau, jei tarsime, kad bendrija iš darbininko iš anksto nedaro jokio atskaitymo savo prisiimamoms išlaidoms padengti, o priemones, kurių jai reikia, gauna apmokestindama savo dirbančiųjų narių pajamas. Taigi kiekvienai atliktai darbo valandai būtų suteikiama teisė pasiimti gėrybes, kurių pagaminimui buvo reikėję sunaudoti vieną valandą darbo. Tačiau toks paskirstymo sutvarkymas būtų neįgyvendinamas, nes darbas nėra vienalytis ir vienarūšis dydis. Tarp skirtingų darbo atlikimų esama kokybinio skirtumo, kuris, atsižvelgiant į jų produktų paklausos ir pasiūlos susidarymo skirtingumą, lemia skirtingą vertinimą. Paveikslų pasiūlos caeteris paribus negalima padidinti taip, kad nenukentėtų produkto kokybė. Darbininkui, kuris atliko vieną paprasčiausio darbo valandą, negalima suteikti teisės suvartoti aukštesnės kvalifikacijos vienos valandos darbo produktą. Socialistinėje bendruomenėje apskritai neįmanoma nustatyti ryšio tarp darbo atlikimo reikšmės visuomenei ir jo dalyvavimo visuomeninio gamybos proceso pajamose. Darbo atlyginimas čia gali būti tik savavališkas; jo negalima grįsti ekonominiu pajamų priskyrimu, kaip laisvojoje mainų ūkyje, besiremiančioje privačia gamybos priemonių nuosavybe, nes, kaip pamatysime, priskyrimas socialistinėje bendruomenėje yra neįmanomas. Ekonominiai faktai nubrėžia tvirtą ribą visuomenės galiai savo nuožiūra nustatyti darbininko atlyginimą: jokiu būdu darbo užmokesčio suma ilgainiui negalės viršyti visuomeninių pajamų. Tačiau šios ribos viduje ji gali laisvai veikti. Ji be jokių kliūčių gali nustatyti, kad visi darbai laikomi vienodaverčiais, kad už kiekvieną darbo valandą, nepaisant jos kokybės, mokamas tas pats atlygis; ji lygiai taip pat gali daryti skirtumą tarp atskirų darbo valandų pagal atlikto darbo kokybę. Tačiau abiem atvejais ji turėtų pasilikti sau teisę atskirai disponuoti darbo produktų paskirstymu. Kad tas, kuris atliko vieną darbo valandą, taip pat turėtų būti įgaliotas suvartoti vienos darbo valandos produktą, ji niekada negalėtų nustatyti – net jei norėtume nekreipti dėmesio į darbo ir jo produktų kokybės skirtingumą ir, be to, tarti, kad esą įmanoma nustatyti, kiek darbo glūdi kiekviename darbo produkte. Mat atskirose ekonominėse gėrybėse, be darbo, glūdi ir materialinės sąnaudos. Produkto, kuriam buvo panaudota daugiau žaliavos, negalima prilyginti kitam, kuriam žaliavos buvo sunaudota mažiau.

Kiekvienas, kuris, veikdamas ūkiniame gyvenime, renkasi tarp dviejų poreikių patenkinimo, iš kurių gali būti patenkintas tik vienas, daro vertės sprendinius. Vertės sprendiniai pirmiausia ir tiesiogiai apima tik patį poreikio patenkinimą; nuo jo jie grįžta prie pirmosios eilės gėrybių, o paskui toliau prie aukštesnių gėrybių eilių gėrybių. Paprastai savo pojūčiais valdantis žmogus be jokio vargo geba įvertinti pirmosios eilės gėrybes. Esant paprastoms sąlygoms, jam taip pat be vargo pavyksta susidaryti nuomonę apie reikšmę, kurią jam turi aukštesnės eilės gėrybės. Tačiau ten, kur padėtis tampa kiek painesnė ir ryšius sunkiau perprasti, tenka atlikti subtilesnius svarstymus, idant teisingai – žinoma, tik vertinančiojo subjekto požiūriu, o ne objektyvine, kažin kaip visuotinai galiojančia prasme – įvertintume gamybos priemones. Izoliuotai ūkininkaujančiam žemdirbiui galbūt nebus sunku apsispręsti tarp gyvulininkystės plėtimo ir medžioklės veiklos išplėtimo. Čia pasirenkami gamybos keliai dar palyginti trumpi, o sąnaudos, kurių jie reikalauja, ir pajamos, kurias jie žada, lengvai apžvelgiami. Tačiau visai kitaip yra, kai reikia rinktis, tarkime, tarp vandens tėkmės pritaikymo elektros energijai gaminti ir anglies kasybos išplėtimo bei įrenginių, geriau panaudojančių anglyse glūdinčią energiją, sukūrimo. Čia aplinkkelinių gamybos būdų esama labai daug, ir kiekvienas jų toks ilgas, čia sąlygos, lemiančios pradedamų įmonių sėkmę, tokios įvairios, kad jokiu būdu negalima pasitenkinti vien neaiškiais spėjimais, ir reikia tikslesnių skaičiavimų, idant susidarytume nuomonę apie veiksmo ūkiškumą.

Skaičiuoti galima tik vienetais. Tačiau subjektyviosios gėrybių naudojamosios vertės vieneto būti negali. Ribinis naudingumas nėra vertės vienetas, nes, kaip žinoma, dviejų vienetų vertė iš tam tikros atsargos nėra dvigubai didesnė už vieno vieneto vertę, o būtinai turi būti didesnė. Vertės sprendinys nematuoja, jis pakopuoja, jis skalėja². Todėl ir izoliuotas mainų neturinčio ūkio ūkininkas, jei jam ten, kur vertės sprendinys nepasirodo tiesiogiai akivaizdus, tenka apsispręsti ir savo sprendimą tenka grįsti tik daugiau ar mažiau tiksliu skaičiavimu, negali operuoti vien subjektyviąja naudojamąja verte; jis turi sukonstruoti pakeitimo santykius tarp gėrybių, kurių dėka jis paskui gali skaičiuoti. Paprastai jam tuo tarpu nepavyks visko sutraukti į vieną vienetą; tačiau jis, vos tik jam apskritai pasiseks visus į skaičiavimą įtrauktinus elementus sutraukti į tokias ekonomines gėrybes, kurias gali apimti tiesiogiai akivaizdus vertės sprendinys, taigi į pirmosios eilės gėrybes ir į darbo sunkumą, tuo savo skaičiavimui pakaks. Kad tai įmanoma tik gana paprastomis sąlygomis, juk savaime suprantama. Painesniems ir ilgesniems gamybos procesams to jokiu būdu nepakaktų.

Mainų ūkyje objektyvioji gėrybių mainomoji vertė pasirodo kaip ūkinės apskaitos vienetas. Tai teikia trejopą naudą. Pirma, ji leidžia grįsti skaičiavimą visų mainuose dalyvaujančių ūkininkų vertinimu. Atskiro asmens subjektyvioji naudojamoji vertė, būdama grynai individualus reiškinys, tiesiogiai nepalyginama su kitų žmonių subjektyviąja naudojamąja verte. Palyginama ji tampa tik mainomojoje vertėje, kuri kyla iš visų mainuose dalyvaujančių ūkininkų subjektyviojo vertinimo sąveikos. Be to, skaičiavimas pagal mainomąją vertę suteikia kontrolę dėl tikslingo gėrybių panaudojimo. Kas nori apskaičiuoti sudėtingą gamybos procesą, iškart pastebi, ar jis dirba ūkiškiau už kitus, ar ne; jei jis, atsižvelgdamas į rinkoje vyraujančius mainų santykius, negali gamybos atlikti pelningai, tai rodo, kad kiti minimas aukštesnės eilės gėrybes geba geriau panaudoti. Galiausiai skaičiavimas pagal mainomąją vertę leidžia verčių sutraukimą į vieną vienetą. Tam, kadangi gėrybės tarpusavyje pakeičiamos pagal rinkos mainų santykį, gali būti pasirinkta bet kuri norima gėrybė. Piniginiame ūkyje čia pasirenkami pinigai.

Piniginis skaičiavimas turi savo ribas. Pinigai nėra nei vertės matas, nei kainos matas. Juk vertė nematuojama pinigais. Ir kainos nematuojamos pinigais, jos egzistuoja piniguose. Pinigai kaip ekonominė gėrybė nėra »vertės atžvilgiu stabilūs«, kaip naiviai linkstama manyti juos naudojant kaip standard of deferred payments. Tarp gėrybių ir pinigų esantis mainų santykis kinta pastoviai, nors paprastai ir ne pernelyg smarkiai, ir šie svyravimai kyla ne tik iš kitų ekonominių gėrybių pusės, bet ir iš pačių pinigų pusės. Tiesa, tai mažiausiai trikdo vertės skaičiavimą, kuris, atsižvelgdamas į niekada nenurimstančius kitų ekonominių sąlygų pokyčius, paprastai apima tik trumpus laiko tarpsnius – tarpsnius, kuriais bent jau »geri« pinigai paprastai patiria tik nedidelius mainų santykių svyravimus iš savo pusės. Piniginio vertės skaičiavimo nepakankamumas didžiąja dalimi kyla ne iš to, kad skaičiuojama visuotinai vartojama mainų priemone, pinigais, o iš to, kad apskritai būtent mainomoji vertė, o ne subjektyvioji naudojamoji vertė, dedama skaičiavimo pagrindan. Taip į skaičiavimą negali patekti visi tie vertę lemiantys momentai, kurie yra už mainų apyvartos ribų. Kas skaičiuoja vandens jėgos plėtros pelningumą, į šį skaičiavimą negali įtraukti krioklio grožio, kuris turėtų nukentėti dėl įrenginio, nebent jis atsižvelgtų, tarkime, į turizmo nuosmukį ir panašiai, kas mainuose turi savo mainomąją vertę. Ir vis dėlto čia esama aplinkybės, į kurią, sprendžiant klausimą, ar statyba turi būti vykdoma, ar ne, kartu atsižvelgiama. Šiuos momentus įprasta vadinti »neūkiniais«. Tai galbūt tiesa. Dėl terminologijų ginčytis nedera. Tačiau svarstymų, kurie verčia atsižvelgti ir į juos, negalima vadinti neracionaliais. Vietovės ar pastato grožis, žmonių sveikata, laimė ir pasitenkinimas, atskirų asmenų ar ištisų tautų garbė, jei žmonės juos pripažįsta esant reikšmingus, yra – netgi tuomet, kai jie nepasirodo pakeičiami mainuose ir todėl nepatenka į jokį mainų santykį – lygiai tokie pat racionalaus veikimo motyvai kaip ir tikrąja prasme ūkiniai. Kad piniginis skaičiavimas jų negali apimti, glūdi jo esmėje, tačiau tai negali sumažinti piniginio skaičiavimo reikšmės mūsų ūkiniam veikimui ir neveikimui. Mat visos tos idėjinės gėrybės yra pirmosios eilės gėrybės, jas gali tiesiogiai apimti mūsų vertės sprendinys, ir todėl nekyla jokių sunkumų į jas atsižvelgti, net jei jos turi likti už piniginio skaičiavimo ribų. Tai, kad piniginis skaičiavimas į jas neatsižvelgia, gyvenime nepadaro jų paisymo sunkesnio, veikiau jį palengvina. Jei tiksliai žinome, kiek mums kainuoja grožis, sveikata, garbė, išdidumas, niekas negali mums sutrukdyti deramai į juos atsižvelgti. Jautriai sielai gali atrodyti skaudu sverti idėjines gėrybes su materialinėmis. Tačiau dėl to kaltas ne piniginis skaičiavimas, tai glūdi pačių dalykų esmėje. Net ten, kur vertės sprendiniai daromi tiesiogiai, be vertės ir piniginio skaičiavimo, negalima išvengti pasirinkimo tarp materialinio ir idėjinio patenkinimo. Tiek izoliuotas ūkininkas, tiek socialistinė visuomenė turi rinktis tarp »idėjinių« ir »materialinių« gėrybių. Kilnioms prigimtims niekada nebus skaudu, kai joms tenka rinktis tarp garbės ir, tarkime, maisto. Jos žinos, kaip tokiais atvejais elgtis. Nors garbės ir negalima valgyti, vis dėlto galima dėl garbės atsisakyti valgio. Tik tie, kurie nori būti atleisti nuo tokio pasirinkimo kančios, nes negalėtų ryžtis dėl idėjinių privalumų atsisakyti materialinių malonumų, įžvelgia pačiame pasirinkime jau tikrųjų verčių išniekinimą.

Piniginis skaičiavimas prasmingas tik ūkio valdyme. Čia jis taikomas tam, kad disponavimas ekonominėmis gėrybėmis būtų pritaikytas prie ūkiškumo taisyklių. Ekonominės gėrybės į jį patenka tik tais kiekiais, kurie iškeičiami į pinigus. Bet koks piniginio skaičiavimo taikymo srities išplėtimas veda prie klaidų. Piniginis skaičiavimas nesuveikia, kai jį mėginama panaudoti kaip gėrybių pasaulio matą istoriniuose tyrimuose apie ekonominių santykių raidą; jis nesuveikia, kai jo pagalba mėginama įvertinti tautos turtą ir tautos pajamas, kai juo norima apskaičiuoti vertę gėrybių, kurios stovi už mainų ribų, kaip antai, kai mėginama pinigais apskaičiuoti žmonių netektis dėl emigracijos ar dėl karų³. Tai diletantiški žaidimai, net jeigu jais kartais užsiima labai įžvalgūs nacionalekonomai.

Tačiau šiose ribose, kurių jis ekonominiame gyvenime niekada neperžengia, piniginis skaičiavimas atlieka visa tai, ko privalome reikalauti iš ūkinio skaičiavimo. Jis suteikia mums vedlį per slegiančią ekonominių galimybių gausą. Jis leidžia mums vertinimą, kuris tiesioginiame akivaizdume yra susijęs tik su vartojimui parengtomis gėrybėmis ir geriausiu atveju dar su žemiausių gėrybių rangų gamybinėmis gėrybėmis, išplėsti visoms aukštesnio rango gėrybėms. Jis padaro vertę apskaičiuojamą ir taip tik jis suteikia mums pagrindą bet kokiam ūkininkavimui su aukštesnio rango gėrybėmis. Jeigu jo neturėtume, tuomet visa gamyba toli užsimojusiais procesais, tuomet visi ilgesni kapitalistiniai aplinkkeliniai gamybos būdai būtų tamsoje grabaliojimas.

Dvi sąlygos yra tos, kurios įgalina vertės skaičiavimą pinigais. Visų pirma mainuose turi stovėti ne tik pirmojo rango gėrybės, bet ir aukštesnio rango gėrybės, tiek, kiek jas norima jais aprėpti. Jeigu jos nestovėtų mainuose, tuomet nesusiformuotų mainų santykiai. Tiesa, ir tie svarstymai, kuriuos izoliuotas ūkininkas turi atlikti, kai savo namų viduje per gamybą nori iškeisti darbą ir miltus į duoną, nesiskiria nuo tų, kuriuos jis atlieka, kai turguje nori iškeisti duoną į drabužius, ir todėl tam tikra prasme yra teisingi tie, kurie bet kokį ekonominį veikimą, taigi ir izoliuoto ūkininko gamybą, vadina mainais⁴. Tačiau v i e n o žmogaus protas vienas pats – net jei jis būtų ir genialiausias – yra per silpnas, kad aprėptų kiekvienos atskiros iš be galo daugybės aukštesnio rango gėrybių svarbą. Joks atskiras asmuo negali taip valdyti be galo gausybės skirtingų gamybos galimybių, kad būtų pajėgus be pagalbinio skaičiavimo nustatyti tiesiogiai akivaizdžius vertinimus. Disponavimo galios ekonominėmis darbo pasidalijimu ūkininkaujančios visuomeninės ūkio gėrybėmis paskirstymas daugeliui individų sukelia savotišką dvasinį darbo pasidalijimą, be kurio gamybos skaičiavimas ir ūkininkavimas nebūtų galimi.

Antroji sąlyga yra ta, kad būtų vartojama visuotinai įprasta mainų priemonė, pinigai, kurie ir gamybos gėrybių mainuose atlieka savo tarpininko vaidmenį. Jeigu taip nebūtų, tuomet nebūtų įmanoma visų mainų santykių suvesti į vieną bendrą vardiklį.

Tik esant paprastoms sąlygoms ūkis pajėgia išsiversti be piniginio skaičiavimo. Uždaro namų ūkio ankštumoje, kur šeimos tėvas pajėgia aprėpti visą ekonominį mechanizmą, gamybos būdo pakitimų reikšmę galima daugiau ar mažiau tiksliai įvertinti net ir be tos atramos, kurią jis suteikia protui. Gamybos procesas čia vyksta santykinai nedaug naudojant kapitalą. Jis renkasi mažai kapitalistinių aplinkkelinių gamybos būdų; tai, kas gaminama, paprastai yra vartojimo gėrybės arba bent jau nuo vartojimo gėrybių ne pernelyg nutolusios aukštesnio rango gėrybės. Darbo pasidalijimas dar yra pačiose pirmosiose užuomazgose; vienas ir tas pats darbininkas nudirba viso gamybos proceso darbą nuo jo pradžios iki vartojimui parengtos gėrybės užbaigimo. Visa tai yra kitaip išvystytoje visuomeninėje gamyboje. Negalima seniai įveikto paprastos gamybos meto patirtyse ieškoti argumento, jog ūkininkaujant esą galima išsiversti be piniginio skaičiavimo.

Mat paprastose uždaro namų ūkio sąlygose galima apžvelgti visą kelią nuo gamybos proceso pradžios iki jo užbaigimo ir visada nuspręsti, ar vienas, ar kitas būdas duoda daugiau vartojimui parengtų gėrybių. Tai nebėra įmanoma nepalyginamai sudėtingesnėse mūsų ūkio sąlygose. Ir socialistinei visuomenei be vargo bus aišku, kad 1000 hl vyno yra geriau nei 800 hl, ir ji be vargo gali priimti sprendimą, ar jai labiau patinka 1000 hl vyno nei 500 hl aliejaus, ar ne. Norint tai nustatyti, jokio skaičiavimo nereikia; čia sprendžia veikiančiųjų ūkio subjektų valia. Bet vos tik šis sprendimas priimtas, tuomet tik prasideda tikroji racionalaus ūkio valdymo užduotis: ekonomiškai pastatyti priemones tikslų tarnybon. Tai gali įvykti tik ūkinio skaičiavimo pagalba. Žmogaus protas negali susigaudyti glumioje tarpinių produktų ir gamybos galimybių gausoje, jeigu jam šios atramos trūksta. Jis bejėgiškai stovėtų prieš visus būdų ir vietos klausimus⁵.

Tai iliuzija, kai manoma, esą socialistiniame ūkyje piniginį skaičiavimą būtų galima pakeisti natūriniu skaičiavimu. Natūrinis skaičiavimas mainų neturinčiame ūkyje visada gali aprėpti tik vartojimui parengtas gėrybes, jis visiškai nesuveikia su visomis aukštesnio rango gėrybėmis. Vos tik atsisakoma laisvo aukštesnio rango gėrybių piniginių kainų formavimosi, racionali gamyba apskritai padaroma neįmanoma. Kiekvienas žingsnis, kuris mus veda tolyn nuo privačios nuosavybės į gamybos priemones ir nuo pinigų naudojimo, veda mus tolyn ir nuo racionalaus ūkio.

Tai buvo galima pražiūrėti, nes visa, ką iš socializmo jau matome aplink save įgyvendinta, tėra tik socialistinės oazės dar tam tikru laipsniu vis dėlto laisvame ūkyje su piniginiais mainais. T a v i e n a prasme galima sutikti su kitu atžvilgiu nepagrįstu ir tik dėl agitacinių priežasčių ginamu socialistų teiginiu, kad įmonių suvalstybinimas ir suvisuomeninimas dar nesudaro jokios socializmo dalies, būtent ta prasme, kad šios įmonės savo veiklos vedime yra tiek paremiamos jas supančio laisvų mainų ekonominio organizmo, jog esminis socialistinio ūkio savitumas jose visai negalėjo pasireikšti. Valstybinėse ir savivaldybių įmonėse įgyvendinami techniniai patobulinimai, nes jų poveikį galima stebėti tos pačios rūšies privačiose vidaus ir užsienio įmonėse, ir nes privati pramonė, gaminanti šių patobulinimų priemones, duoda postūmį juos įvesti. Šiose įmonėse galima nustatyti pertvarkymų privalumus, nes jas iš visų pusių supa visuomenė, paremta privačia nuosavybe į gamybos priemones ir piniginiais mainais, todėl jos pajėgia skaičiuoti ir vesti apskaitą, ko socialistinės įmonės grynai socialistinėje aplinkoje negalėtų.

Be ūkinio skaičiavimo nėra ūkio. Socialistiniame bendruomeniniame darinyje, kadangi ūkinio skaičiavimo įgyvendinimas neįmanomas, apskritai negali būti jokio ūkio mūsų prasme. Smulkmenose ir šalutiniuose atskiruose dalykuose galbūt ir toliau bus elgiamasi racionaliai. Tačiau apskritai apie racionalią gamybą nebūtų galima daugiau kalbėti. Nebūtų jokios priemonės atpažinti, kas yra racionalu, ir taip gamyba sąmoningai negalėtų būti nukreipta į ūkiškumą. Ką tai reiškia, net visiškai neatsižvelgiant į padarinius žmonių aprūpinimui gėrybėmis, yra aišku. Veikimo racionalumas išstumiamas iš srities, kurioje glūdi jo tikroji domena. Ar tuomet apskritai dar bus įmanomas veikimo racionalumas, ar net apskritai dar mąstymo racionalumas ir logika? Istoriškai žmogiškasis racionalizmas išaugo iš ūkio. Ar jis apskritai dar pajėgs išsilaikyti, kai bus iš čia išstumtas?

Kurį laiką prisiminimas apie per tūkstantmečius laisvo ūkio sukauptas patirtis galbūt vis dėlto pajėgs sulaikyti visišką ūkio meno smukimą. Senieji būdai bus išlaikomi ne todėl, kad jie racionalūs, o todėl, kad atrodo perdavos pašventinti. Tuo tarpu jie bus tapę neracionalūs, nes nebeatitinka naujųjų sąlygų. Dėl bendro ekonominio mąstymo atgalinio nykimo jie patirs pakitimus, kurie padarys juos neūkiškus. Aprūpinimas nebevyks anarchiškai, tai tiesa. Virš visų poreikių tenkinimui tarnaujančių veiksmų viešpataus aukščiausios instancijos įsakymas. Tačiau anarchinio gamybos būdo ūkio vieton bus atėjusi beprasmiška neprotingo aparato eisena. Ratai suksis, tačiau jie suksis tuščiai.

Įsivaizduokime socialistinio bendruomeninio darinio padėtį. Ten yra šimtai ir tūkstančiai dirbtuvių, kuriose dirbama. Mažiausia jų dalis gamina vartojimui parengtas prekes; daugumoje gaminamos gamybos priemonės ir pusgaminiai. Visos šios įmonės tarpusavyje susijusios. Per jas iš eilės keliauja kiekviena ekonominė gėrybė, kol tampa parengta vartojimui. Tačiau nerimstančioje šio proceso eisenoje ūkio vadovybei trūksta bet kokios galimybės susigaudyti. Ji negali nustatyti, ar dirbinys kelyje, kurį turi nukeliauti, nėra be reikalo sulaikomas, ar jo užbaigimui nešvaistomi darbas ir medžiaga. Kokią galimybę ji turėtų sužinoti, ar šis, ar anas gamybos būdas yra naudingesnis? Ji geriausiu atveju gali palyginti vartojimui parengto galutinio gamybos rezultato kokybę ir kiekį, bet tik rečiausiais atvejais ji bus pajėgi palyginti gamybai padarytas sąnaudas. Ji tiksliai žino, kokių tikslų turi siekti jos ūkio valdymas, arba mano, kad žino, ir ji turi pagal tai veikti, t. y. ji turi pasiekti siekiamus tikslus mažiausiomis sąnaudomis. Norėdama rasti pigiausią kelią, ji turi skaičiuoti. Šis skaičiavimas, savaime aišku, gali būti tik vertės skaičiavimas; be vargo aišku ir nereikia jokio artimesnio pagrindimo, kad jis negali būti techninis, negali būti grindžiamas objektyviąja gėrybių ir paslaugų vartojimo verte (naudos verte).

Privačia nuosavybe į gamybos priemones grindžiamoje ūkio tvarkoje vertės skaičiavimą veda visi savarankiški visuomenės nariai. Kiekvienas prisideda prie jo atsiradimo dvejopu būdu: viena, kaip vartotojas, antra, kaip gamintojas. Kaip vartotojas jis nustato vartojimui ir sunaudojimui parengtų gėrybių rangų tvarką; kaip gamintojas jis traukia aukštesnio rango gėrybes į tą panaudojimą, kuriame jos žada duoti didžiausią pelną. Tuo ir visos aukštesnio rango gėrybės gauna joms pagal momentinę visuomeninių gamybos santykių ir visuomeninių poreikių būklę priklausančią rangų tvarką. Per abiejų vertinimo procesų sąveiką pasirūpinama, kad ekonominis principas visur, tiek vartojime, tiek gamyboje, įsiviešpatautų. Susiformuoja ta tiksliai pakopomis sutvarkyta kainų sistema, kuri kiekvienam kiekvieną akimirką leidžia suderinti savo paties poreikį su ūkiškumo kalkuliu.

Viso to socialistiniame bendruomeniniame darinyje būtinai trūksta. Ūkio vadovybė galbūt tiksliai žino, kokių gėrybių jai prireikia neatidėliotiniausiai. Bet tuo ji rado tik vieną dalį to, kas reikalinga ūkiniam skaičiavimui. Kitos dalies, gamybos priemonių įvertinimo, ji privalo stokoti. Vertę, kuri priklauso gamybos priemonių visumai, ji pajėgia nustatyti; ji, savaime suprantama, lygi vertei, kuri priklauso visumai per ją patenkintų poreikių. Ji pajėgia taip pat apskaičiuoti, kokio dydžio yra atskiros gamybos priemonės vertė, jeigu ji apskaičiuoja poreikių patenkinimo netekties, atsirandančios dėl jos pašalinimo, reikšmę. Tačiau ji negali jos suvesti į vieningą kainos išraišką, kaip tai pajėgia laisvas ūkis, kuriame visos kainos gali būti suvedamos į bendrą išraišką pinigais.

Socialistiniame ūkyje, kuris nors ir nebūtinai turi visiškai pašalinti pinigus, bet padaro neįmanomą gamybos priemonių (įskaitant darbą) kainų išraišką pinigais, pinigai ūkiniame skaičiavime negali atlikti jokio vaidmens¹.

Pagalvokime apie naujos geležinkelio linijos statybą. Ar apskritai ją reikia tiesti, ir jei taip, kurią iš kelių galimų atkarpų statyti? Laisvojoje mainų ir pinigų ūkyje galima sudaryti skaičiavimą pinigais. Naujoji linija atpigins tam tikrų prekių gabenimą, ir dabar galima apskaičiuoti, ar šis atpigimas yra toks didelis, kad viršija išlaidas, kurių reikalauja naujosios linijos statyba ir eksploatacija. Tai galima apskaičiuoti tik pinigais. Sugretinant įvairiarūšes natūrines išlaidas ir natūrines sutaupas, čia tikslo pasiekti neįmanoma. Jei nėra galimybės įvairiai kvalifikuoto darbo valandų, geležies, anglies, visų rūšių statybinių medžiagų, mašinų ir kitų dalykų, kurių reikalauja geležinkelių statyba ir eksploatacija, suvesti į bendrą išraišką, tuomet skaičiavimo atlikti negalima. Ūkiškai pagrįsta trasos parinktis įmanoma tik tada, kai visus svarstomus gėrius galima suvesti į pinigus. Žinoma, skaičiavimas pinigais turi savo netobulumų ir savo sunkių trūkumų, tačiau jo vietoje mes tiesiog neturime nieko geresnio; praktiniams gyvenimo tikslams sveiko pinigų ūkio skaičiavimas pinigais vis dėlto pakanka. Jeigu jo atsisakytume, tuomet bet koks ūkinis skaičiavimas taptų tiesiog neįmanomas.

Žinoma, socialistinė bendruomenė mokės sau pasidėti. Ji tars valdingą žodį ir nuspręs už arba prieš numatytą statybą. Tačiau šis sprendimas geriausiu atveju bus padarytas remiantis miglotais spėjimais; jis niekada nebus pagrįstas tiksliu vertės skaičiavimu.

Statinis ūkis gali apsieiti be ūkinio skaičiavimo. Juk čia ūkinėje srityje tas pats vis kartojasi vėl ir vėl, ir jeigu tarsime, kad pirmasis statinio socialistinio ūkio sutvarkymas atliekamas remiantis paskutiniaisiais laisvojo ūkio rezultatais, tuomet galėtume blogiausiu atveju įsivaizduoti ūkiškai racionaliai valdomą socialistinę gamybą. Tačiau tai įmanoma būtent tik mintyse. Visiškai neatsižvelgiant į tai, kad statinio ūkio gyvenime niekada negali būti, nes duomenys be paliovos kinta, taip jog ūkininkavimo statika yra tik – nors mūsų mąstymui ir mūsų ūkinio pažinimo ugdymui būtina – mintinė prielaida, kurios gyvenime neatitinka jokia būsena, mes vis dėlto turime tarti, kad perėjimas prie socializmo jau vien dėl pajamų skirtumų išlyginimo ir jo sąlygotų vartojimo, taigi ir gamybos, poslinkių taip pakeičia visus duomenis, jog susiejimas su paskutine laisvojo ūkio būsena yra neįmanomas. Tuomet gi prieš mus atsiveria socialistinė ūkinė santvarka, kuri be ūkinio skaičiavimo kompaso plaukioja galimų ir įmanomų ūkinių derinių vandenyne.

Taip socialistinėje bendruomenėje kiekvienas ūkinis pokytis tampa sumanymu, kurio sėkmės negalima nei iš anksto įvertinti, nei vėliau, žvelgiant atgal, nustatyti. Čia viskas vyksta apgraibomis tamsoje. Socializmas yra ūkio racionalumo panaikinimas.

Kiekvienoje didesnėje įmonėje atskiri padaliniai arba padalinių skyriai apskaitos požiūriu yra tam tikru laipsniu savarankiški. Jie tarpusavyje atsiskaito už medžiagas ir darbą, ir bet kuriuo metu galima kiekvienai atskirai grupei sudaryti atskirą balansą bei skaičiavimu užfiksuoti jos veiklos ūkinius rezultatus. Tokiu būdu galima nustatyti, su kokia sėkme dirbo kiekvienas atskiras skyrius, ir pagal tai priimti sprendimus dėl esamų grupių pertvarkymo, apribojimo, panaikinimo arba išplėtimo bei dėl naujų įsteigimo. Tam tikros klaidos atliekant tokius skaičiavimus, žinoma, neišvengiamos. Iš dalies jas lemia sunkumai, kylantys paskirstant bendrąsias pridėtines išlaidas. Kitos klaidos vėl atsiranda dėl būtinybės kai kuriais atžvilgiais skaičiuoti su tiksliai nenustatomais duomenimis, pavyzdžiui, kai nustatant tam tikro proceso pelningumą naudojamų mašinų amortizacija apskaičiuojama tariant tam tikrą jų tinkamumo naudoti trukmę. Tačiau visas tokio pobūdžio klaidas galima išlaikyti tam tikrose siaurose ribose, taip kad jos netrikdo bendrojo skaičiavimo rezultato. Kas lieka iš netikrumo, tenka būsimųjų santykių netikrumui, kuris dinaminėje liaudies ūkio būsenoje yra neišvengiamai duotas.

Dabar atrodytų savaime suprantama analogišku būdu mėginti tai daryti ir socialistinėje bendruomenėje, taikant savarankišką atskirų gamybos grupių apskaitą. Tačiau tai visiškai ir absoliučiai neįmanoma. Mat anoji savarankiška atskirų vienos ir tos pačios įmonės šakų apskaita remiasi vien tuo, kad būtent rinkos apyvartoje visoms naudojamų gėrių ir darbų rūšims susidaro rinkos kainos, kurias galima imti skaičiavimo pagrindu. Kur nėra laisvosios rinkos apyvartos, ten nėra kainodaros; be kainodaros nėra ūkinio skaičiavimo.

Galima būtų pamąstyti apie tai, kad tarp atskirų padalinių grupių būtų leidžiami mainai, idant šiuo keliu būtų pasiekta mainų santykių (kainų) susidarymo ir taip sukurtas ūkinio skaičiavimo pagrindas ir socialistinėje bendruomenėje. Vieningo ūkio, kuris nepripažįsta atskiros nuosavybės į gamybos priemones, rėmuose atskiros darbo grupės įsteigiamos kaip savarankiškai disponuoti įgalioti vienetai, kurie nors ir privalo elgtis pagal aukščiausiosios ūkio vadovybės nurodymus, tačiau tarpusavyje perduoda daiktinius gėrius ir darbo paslaugas tik už atlygį, kurį tektų sumokėti kokia nors bendra mainų priemone. Maždaug taip turbūt įsivaizduojamas socialistinis gamybos sutvarkymas, kai šiandien kalbama apie visišką socializaciją ir panašiai. Tačiau ir čia neišvengiama lemiamojo taško. Gamybinių gėrių mainų santykiai gali susidaryti tik atskiros nuosavybės į gamybos priemones pagrindu. Jei „anglies bendrija“ tiekia anglį „geležies bendrijai“, jokia kaina susidaryti negali, nebent abi bendrijos būtų savo padalinių gamybos priemonių savininkės. Tačiau tai būtų ne socializacija, o darbininkų kapitalizmas ir sindikalizmas.

Socialistiniam teoretikui, stovinčiam ant darbo vertės teorijos pagrindo, reikalas, žinoma, atrodo gana paprastas. „Vos tik visuomenė užvaldo gamybos priemones ir naudoja jas gamybai tiesioginio suvisuomeninimo būdu, kiekvieno darbas, kad ir koks įvairus būtų jo savitai naudingas pobūdis, nuo pat pradžios ir tiesiogiai tampa visuomeniniu darbu. Tuomet produkte glūdintis visuomeninio darbo kiekis nebeturi būti nustatomas aplinkkeliu; kasdienė patirtis tiesiogiai parodo, kiek jo vidutiniškai reikia. Visuomenė gali paprasčiausiai apskaičiuoti, kiek darbo valandų glūdi garo mašinoje, hektolitre paskutinio derliaus kviečių, šimte kvadratinių metrų tam tikros kokybės audinio. ... Tiesa, ir tuomet visuomenė turės žinoti, kiek darbo reikia kiekvieno vartojimo daikto pagaminimui. Ji turės sutvarkyti gamybos planą pagal gamybos priemones, prie kurių ypač priklauso ir darbo jėgos. Įvairių vartojimo daiktų naudingieji efektai, pasverti tarpusavyje ir lyginant su jų pagaminimui reikalingais darbo kiekiais, galiausiai nulems planą. Žmonės viską labai paprastai sutvarko be daugmaž išgarsintos ‚vertės‘ įsikišimo“⁷.

Mūsų uždavinys čia nėra dar kartą pateikti kritinius prieštaravimus darbo vertės teorijai. Šiame kontekste jie mus gali dominti tik tiek, kiek yra svarbūs vertinant darbo tinkamumą socialistinės bendruomenės vertės skaičiavimui.

Iš pirmo žvilgsnio darbo skaičiavimas atsižvelgia ir į gamtines, anapus žmogaus glūdinčias gamybos sąlygas. Visuomeniškai būtino vidutinio darbo laiko sąvokoje jau atsižvelgiama į mažėjančios grąžos dėsnį tiek, kiek jis veikia dėl gamtinių gamybos sąlygų įvairumo. Jei paklausa prekei išauga ir todėl į išgavimą tenka pasitelkti prastesnes gamtines gamybos sąlygas, tuomet išauga ir vidutiniškai vieneto pagaminimui reikalingas visuomeninis darbo laikas. Jei pavyksta surasti palankesnes gamtines gamybos sąlygas, tuomet visuomeniškai reikalingas darbo kiekis sumažėja⁸. Tačiau šis atsižvelgimas į gamtines gamybos sąlygas siekia lygiai tiek toli, kiek jis reiškiasi visuomeniškai būtino darbo kiekio pokyčiais. Toliau už šios ribos darbo skaičiavimas nebeveikia. Jis visiškai neatsižvelgia į daiktinių gamybos veiksnių sąnaudas. Tarkime, kad abiejų prekių P ir Q pagaminimui reikalingas visuomeniškai būtinas darbo laikas yra po 10 valandų. Tarkime, kad tiek vieno P vieneto, tiek vieno Q vieneto pagaminimui be darbo dar reikia panaudoti medžiagos a, kurios vienas vienetas pagaminamas per vieną visuomeniškai būtino darbo valandą; būtent P pagaminimui reikia dviejų a vienetų ir dar 9 darbo valandų, o Q pagaminimui – vieno a vieneto ir dar 9 darbo valandų. Darbo skaičiavime P ir Q pasirodo kaip ekvivalentai, o vertės skaičiavime P turėtų būti vertinama aukščiau nei Q. Anasis yra klaidingas, vien tik šis atitinka skaičiavimo esmę ir tikslą. Tiesa, kad šis daugiau, kuriuo vertės skaičiavimas P pastato aukščiau nei Q, šis materialinis substratas „be žmogaus įsikišimo iš prigimties yra duotas“⁹. Tačiau jei jis esti tik tokiu kiekiu, kad tampa ūkininkavimo objektu, jis turi kažkokia forma įeiti ir į vertės skaičiavimą.

Antrasis darbo skaičiavimo trūkumas yra neatsižvelgimas į skirtingą darbo kokybę. Marx visas žmogaus darbas ekonomiškai yra tos pačios rūšies, nes jis visada yra „gamybinis žmogaus smegenų, raumenų, nervų, rankų ir t. t. eikvojimas“. „Sudėtingas darbas laikomas tik sustiprintu arba veikiau padaugintu paprastu darbu, taip kad mažesnis sudėtingo darbo kiekis prilygsta didesniam paprasto darbo kiekiui. Kad ši redukcija nuolat vyksta, rodo patirtis. Prekė gali būti pati sudėtingiausio darbo produktas, jos vertė ją prilygina paprasto darbo produktui ir todėl pati tik atstovauja tam tikram paprasto darbo kiekiui“¹⁰. Eugen von Böhm-Bawerk neklysta, vadindamas šį argumentavimą „teoriniu fokusu, stulbinančiu savo naivumu“¹¹. Vertinant Marx teiginį visai galima palikti neišspręstą klausimą, ar įmanoma rasti vieningą fiziologinį viso žmogaus darbo – tiek fizinio, tiek vadinamojo dvasinio – matą. Mat aišku, kad tarp pačių žmonių esama gebėjimų ir įgūdžių skirtumų, dėl kurių darbo produktai ir darbo paslaugos būna skirtingos kokybės. Tai, kas turi nulemti klausimą, ar darbo skaičiavimas tinka kaip ūkinis skaičiavimas, yra, ar įmanoma įvairiarūšį darbą be tarpinės grandies, kuria ūkininkaujantys subjektai įvertina jo produktus, suvesti į vieningą vardiklį. Įrodymas, kurį Marx stengiasi tam pateikti, nepavyko. Patirtis gi rodo, kad prekės, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra paprasto, ar sudėtingo darbo produktai, statomos į mainų santykius. Tačiau tai būtų įrodymas to, kad tam tikri paprasto darbo kiekiai tiesiogiai prilyginami tam tikriems sudėtingo darbo kiekiams, tik tuomet, jei būtų nustatyta, kad darbas yra mainomosios vertės šaltinis. Tačiau tai ne tik nėra nustatyta, bet kaip tik yra tai, ką Marx anais išvedžiojimais tik nori įrodyti.

Tai, kad mainų apyvartoje darbo užmokesčio normoje susidarė pakeitimo santykis tarp paprasto ir sudėtingo darbo – į ką Marx anoje vietoje neužsimena – taip pat nėra šio vienarūšiškumo įrodymas. Juk šis prilyginimas yra rinkos apyvartos rezultatas, o ne jos prielaida. Darbo skaičiavimas turėtų nustatyti savavališką santykį sudėtingo darbo pakeitimui paprastu darbu, o tai paneigia jo tinkamumą ūkio vadybai.

Ilgą laiką buvo manoma, kad darbo vertės teorija būtina socializmui, kad būtų galima etiškai pagrįsti reikalavimą suvisuomeninti gamybos priemones. Šiandien žinome, jog tai klaida. Nors dauguma jos socialistinių šalininkų ją naudojo būtent šitaip, ir nors net pats Ludwig von Mises – nors iš principo laikėsi kitokios pozicijos – ne visiškai išvengė šios klaidos, vis dėlto aišku, kad, viena vertus, politinis reikalavimas įvesti socialistinį gamybos būdą nei reikalauja darbo vertės teorijos paramos, nei gali iš šios doktrinos tokios paramos gauti, ir kad, kita vertus, ir tie, kurie laikosi kitokio požiūrio į ekonominės vertės esmę ir kilmę, pagal įsitikinimus gali būti socialistai. Tačiau kita prasme, nei paprastai manoma, darbo vertės teorija yra vidinė būtinybė tiems, kurie pasisako už socialistinį gamybos būdą. Socialistinė didelio masto gamyba racionaliai įgyvendinama galėtų atrodyti tik tuo atveju, jei egzistuotų objektyviai pažini vertės dydis, kuris ekonominį skaičiavimą padarytų įmanomą ir mainų bei pinigų neturinčioje ūkio sistemoje. Tokiu dydžiu galėtų būti laikomas tik darbas.

Glaudžiai su ekonominio skaičiavimo problema susijusi atsakomybės ir iniciatyvos problema visuomeniniame ūkio įmonėje. Tai, kad »laisvos iniciatyvos ir asmeninio pasirengimo prisiimti atsakomybę, kuriais grindžiama privataus ūkio vadybos sėkmė, pašalinimas« yra didžiausias pavojus visuomeninio ūkio organizacijoms, dabar visuotinai pripažįstama¹².

Dauguma socialistų šią problemą tyliai apeina. Kiti vėl mano galį ją išspręsti nurodydami akcinių bendrovių direktorius. Juk ir šie nėra gamybos priemonių savininkai, o vis dėlto įmonės klesti jiems vadovaujant. Jei vietoj akcininkų gamybos priemonių nuosavybėn įžengtų visuomenė, niekas nepasikeistų. Direktoriai visuomenei dirbtų ne prasčiau nei akcininkų sąskaita.

Mes turime skirti dvi akcinių bendrovių ir panašių įmonių grupes. Vienose – tai dažniausiai tik mažesnės bendrovės – akcinės bendrovės teisine forma keli nedaugelis asmenų – dažnai tai įmonės įkūrėjo paveldėtojai, dažnai ir buvę konkurentai, kurie dabar susivienijo, – yra susiję bendrai įmoninei veiklai. Tikroji reikalų vadyba ir vedimas čia yra pačių akcininkų rankose arba bent dalies akcininkų, kurie savo pačių ir su jais giminystės ryšiais susijusių akcininkų – žmonų, nepilnamečių ir t. t. – interesais veda reikalus. Jie kaip valdybos ar stebėtojų tarybos nariai, kaip direktoriai, kartais ir teisiškai kuklioje padėtyje, patys daro lemiamą įtaką reikalų vedimui. To nekeičia ir ta aplinkybė, kad kartais dalis akcinio kapitalo yra finansinio konsorciumo ar banko rankose. Čia akcinė bendrovė nuo atvirosios prekybinės bendrijos iš tikrųjų skiriasi tik teisine forma.

Stambiose akcinėse bendrovėse reikalas yra kitoks. Čia tik dalis akcininkų – stambieji akcininkai – dalyvauja tikrojoje įmonės vadyboje. Šie paprastai turi tokį pat interesą įmonės klestėjimu kaip ir kiekvienas savininkas. Tačiau gali atsitikti, kad jie turi kitokių interesų nei didžioji smulkiųjų akcininkų masė, kuri, net jei valdo akcinio kapitalo daugumą, yra pašalinta nuo vadybos. Tada gali kilti sunkių susidūrimų, jei, tarkim, įmonės reikalai vadovų interesais vedami taip, kad akcininkams pakenkiama. Bet kad ir kaip būtų, aišku, jog tikrieji galios turėtojai bendrovėse veda reikalus savo pačių interesais, sutampa tai su akcininkų interesais ar ne. Patikimam akcinės bendrovės valdytojui, kuris nesiekia vien laikino pelno, ilgainiui apskritai bus naudinga visada atstovauti tik akcininkų interesams ir susilaikyti nuo manipuliacijų, galinčių jiems pakenkti. Tai pirmiausia galioja bankams ir finansinėms grupėms, kurios nenori statyti į pavojų visuomenėje turimo emisijos kredito. Taigi ne vien etiniai motyvai yra lemiami, kai akcinės bendrovės klesti.

Visa tai pasikeičia, kai įmonė nacionalizuojama. Pašalinus privačių asmenų materialinius interesus, išnyksta varomoji jėga, ir jei valstybinės bei miesto įmonės ekonomiškai apskritai klesti, tai jos tuo skolingos įrengimų perėmimui iš privačių įmonių arba tai aplinkybei, kad jas verslininkai, iš kurių jos perka gamybos priemones ir žaliavas, vis iš naujo skatina reformoms ir naujovėms.

Tai, kad iš visuomeninio ūkio įmonių nesklinda jokia paskata reformoms ir gamybos pagerinimams, kad jos nesugeba prisitaikyti prie kintančių poreikio sąlygų, kad jos, vienu žodžiu, sudaro negyvą grandį liaudies ūkio organizme, dabar, kai galime atsigręžti į dešimtmečius valstybės ir komunalinio socializmo bandymų, visuotinai pripažįstama. Visi bandymai įkvėpti joms gyvybės iki šiol liko bergždi. Buvo manoma tai pasiekti atlyginimų reformomis. Norėta šių įmonių vadovus suinteresuoti pelnu ir manyta, kad taip jie bus prilyginti stambių akcinių bendrovių vadovams. Tai didelė klaida. Stambių akcinių bendrovių vadovai su jų valdomų įmonių interesais yra susiję visiškai kitaip, nei tai kada nors gali būti viešosiose įmonėse. Jie arba jau yra nemažos akcinio kapitalo dalies savininkai, arba tikisi tokie tapti ilgainiui. Jie, be to, gali pasipelnyti spekuliuodami biržoje savo įmonės vertybėmis. Jie turi viltį paveldėti savo padėtį arba bent jau užtikrinti savo paveldėtojams dalį savo pačių įtakos. Ne sotus, savo mąstysena ir jautimu kiek panašus į viešąjį tarnautoją generalinis direktorius yra tas tipas, kuriam akcine forma vedamos įmonės skolingos savo sėkme, o veikiau akcijų nuosavybe suinteresuotas vadovas ir promoteris bei faiseur, būtent tie, kuriuos pašalinti yra visų suvisuomeninimo ir nacionalizavimo veiksmų tikslas.

Apskritai nėra nuosekliai socialistine prasme mąstoma, kai griebiamasi tokių išeičių, siekiant užtikrinti ūkio tvarkos socialistiniu pagrindu klestėjimą. Visas socializmas – taip pat ir Karl Marx bei jo ortodoksinių šalininkų – išeina iš požiūrio, kad socialistinėje bendrijoje apskritai negalės kilti priešstata tarp atskirų asmenų interesų ir visumos interesų. Kiekvienas jau dėl savo paties intereso stengsis padaryti viską, ką gali, nes jis dalyvauja ir visos ūkinės veiklos pajamose. Akivaizdų prieštaravimą, kad atskiram asmeniui labai mažai sveria, ar jis pats yra darbštus ir uolus, kad jam svarbiau, jog tokie būtų visi kiti, jie arba visai, arba nepakankamai atsižvelgia. Jie tiki galį socialistinę bendriją pastatyti vien ant kategorinio imperatyvo. Kaip lengvai jie tai paprastai sau pasidaro, geriausiai parodo Kautsky, kuris iškelia tvirtinimą: »Jei socializmas yra visuomeninė būtinybė, tai, jei jis kiltų į konfliktą su žmogaus prigimtimi, būtent ji liktų pralaimėjusi, o ne socializmas«². Tai gryniausias utopizmas.

Bet tarkime net atvejį, kad šie utopiniai socialistų lūkesčiai tikrai galėtų išsipildyti, kad socialistinėje bendrijoje kiekvienas atskiras žmogus stengtųsi veikti ne mažesniu uolumu, nei šiandien ten, kur jis yra po laisvosios konkurencijos spaudimu, tada vis dar lieka išspręsti problema, kuo gi socialistinėje bendrijoje, kuri nepažins jokio ekonominio skaičiavimo, bus matuojama ūkinės veiklos sėkmė. Jei negalima išsiaiškinti dėl ūkiškumo, negalima veikti ūkiškai.

Mėgstamas šūkis teigia, jog visuomeninio ūkio įmonėse reikėtų mažiau biurokratiškai ir daugiau pirkliškai mąstyti, tada jos dirbtų lygiai taip pat ūkiškai kaip privačios įmonės. Vadovaujamosios vietos turėtų būti užimtos pirklių, tada pajamos iškart išaugtų. Tačiau »pirkliškumas« anaiptol nėra kažkas išorinio, ką galima savo nuožiūra perkelti. Pirklio kokybė nėra asmens savybė, kuri remtųsi įgimtu gabumu arba būtų įgyjama studijomis prekybos mokykloje, bendradarbiavimu prekybos namuose ar tuo, kad pats kurį laiką buvai verslininkas. Verslininko pirkliškas mąstymas ir darbas kyla iš jo padėties ūkio procese ir su ja prarandamas. Jei sėkmingą verslininką paskirsi visuomeninio ūkio įmonės vadovu, tai jis gal atsineš tam tikros patirties iš ankstesnės padėties ir kurį laiką dar galės ją įprastiniu būdu panaudoti. Tačiau įžengęs į visuomeninio ūkio veiklą jis nustoja būti pirkliu ir tampa biurokratu kaip kiekvienas kitas viešosios tarnybos tarnautojas. Ne buhalterijos, įmonės organizacijos ir pirkliško laiškų stiliaus žinojimas, ne prekybos aukštosios mokyklos baigimas padaro pirklį, o jo charakteringa padėtis gamybos procese, dėl kurios įmonės interesas sutampa su jo paties interesais. Todėl tai nėra problemos sprendimas, kai Otto Bauer savo neseniai paskelbtame raštе siūlo nacionalinio centrinio banko, kuriam turi būti pavestas vadovavimas ūkio procese, vadovus nominuoti per kolegiją, kuriai turėtų priklausyti ir prekybos aukštųjų mokyklų dėstytojų atstovai¹⁴. Taip paskirti direktoriai gali būti išmintingiausi ir geriausi, kaip Platono filosofai, tačiau pirkliais savo, kaip socialistinės bendrijos vadovų, padėtyse jie niekada negalės būti, net jei anksčiau būtų buvę.

Visuotinis yra skundas, kad visuomeninio ūkio įmonių vadovybėms trūksta iniciatyvos. Manoma, kad tai būtų galima pašalinti organizacijos pakeitimais. Ir tai yra sunki klaida. Visuomeninio ūkio įmonėje vadovavimo negalima visiškai atiduoti į vieno žmogaus rankas, nes tenka baimintis, kad jis padarys klaidų, kurios bendruomenei pridarys sunkios žalos. Bet jei lemiamus sprendimus padarysi priklausomus nuo balsavimų kolegijose ar nuo aukštesnių instancijų pritarimo, tai būtent atskiro asmens iniciatyvai bus statomi suvaržymai. Kolegijos retai linkusios įvesti drąsias naujoves. Laisvos iniciatyvos stoka viešojoje įmonėje remiasi ne organizacijos trūkumais; ji glūdi pačioje šios įmonės esmėje. Negalima tarnautojui, kad ir kaip aukštai būtų pastatytas, pavesti laisvai disponuoti gamybos priemonėmis, ir juo labiau negalima, juo stipriau jį materialiai suinteresuoji geru jo veiklos baigties rezultatu. Mat už nuostolius beturčio vadovo praktiškai visada galima patraukti atsakomybėn tik moraliniu būdu. Materialinei laimėjimo galimybei taigi priešais stovėtų vien moralinės nuostolio galimybės. Savininkas priešingai pats neša atsakomybę, nes žalą, kylančią dėl nepavykusių įmonių, pirmiausia pats pajunta. Būtent tame ir glūdi charakteringas skirtumas tarp liberalaus ir socialistinio gamybos būdo.

Nuo to laiko, kai naujausi įvykiai Rusijoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir Austrijoje socialistinėms partijoms padėjo įgyti valdžią ir taip socialistinės suvisuomeninimo programos įgyvendinimą priartino visiškai arti, ir marksistiniai rašytojai pradėjo artimiau užsiimti socialistinės bendrijos sutvarkymo problemomis. Bet ir dabar jie atsargiai vis dar vengia esminių klausimų, palikdami niekinamiems »utopistams« jais užsiimti. Patys jie verčiau renkasi apsiriboti tuo, ką pirmiausia reikia daryti; jie pateikia vis tik programas apie kelią į socializmą, o ne apie patį socializmą. Tik vieną dalyką galime įžvelgti iš visų šių raštų – kad jiems didžioji ekonominio skaičiavimo socialistinėje valstybėje problema niekaip nepasiekė sąmonės.

Paskutiniu ir lemiamu žingsniu įgyvendinant socialistinę suvisuomeninimo programą Otto Bauer laiko bankų suvisuomeninimą. Kai visi bankai bus suvisuomeninti ir sulieti į vieną vienintelį centrinį banką, tuomet jo valdyba taps „aukščiausiąja ūkio valdžia, aukščiausiu visos liaudies ūkio vadovaujančiu organu. Tik suvisuomeninusi bankus, visuomenė įgyja galią planingai vadovauti savo darbui, planingai paskirstyti jį atskiroms gamybos šakoms, planingai pritaikyti jį prie liaudies poreikių“¹⁵. Apie piniginę tvarką, kuri socialistinėje bendruomenėje turėtų vyrauti įgyvendinus bankų suvisuomeninimą, Bauer nieko nekalba. Kaip ir kiti marksistai, jis stengiasi parodyti, kaip paprastai ir savaime suprantamai būsimoji socialistinė visuomenės santvarka išsiskleidžia iš išsivysčiusio kapitalizmo santykių. „Pakanka galią, kurią šiandien per savo renkamas valdybas turi bankų akcininkai, perduoti liaudies visumos atstovams“¹⁶, kad bankai būtų socializuoti ir kad tuo būtų uždėtas užbaigiamasis akmuo socializmo pastatui. Bauer palieka savo skaitytojus visiškai nesusigaudžiusius dėl to, jog bankų esmė juos suvisuomeninus ir sulydžius į vieną vienintelį centrinį banką visiškai pasikeičia. Kai visi bankai jau bus susilieję į vieną vienintelį banką, tuomet jų esmė bus visiškai pertvarkyta; tada jie galės be jokio apribojimo leisti apyvartos priemones. Tuo pati piniginė tvarka, kokią ją šiandien turime, savaime panaikinama¹⁷. Bet jeigu, be to, šis vienintelis centrinis bankas dar bus suvisuomenintas ir kitokiu atžvilgiu jau visiškai socialistinėje bendruomenėje, tuomet rinkos santykiai bus panaikinti ir kiekvienas mainų santykis nutrauktas. Tada bankas nustoja būti banku, jo specifinės funkcijos užgęsta, nes tokioje visuomenėje jam apskritai nebėra vietos. Galimas dalykas, kad pavadinimas „bankas“ bus išlaikytas, kad socialistinės bendruomenės aukščiausioji ūkio vadovybė bus vadinama banko direkcija ir kad ji įsikurs pastate, kurį anksčiau užėmė bankas. Tačiau banku jis tuomet nebebus, jis nebevykdo nė vienos iš tų funkcijų, kurias bankai vykdo ūkio santvarkoje, paremtoje atskira nuosavybe į gamybos priemones ir bendro mainų tarpininko – pinigų – naudojimu. Jis nebeteikia kreditų, nes socialistinėje bendruomenėje, suprantama, kreditų būti negali. Pats Bauer nepasako, kas yra bankas, tačiau savo veikale skyrių apie bankų suvisuomeninimą jis pradeda sakiniais: „Visi disponuojami kapitalai ... suteka į bankus“¹⁸. Argi jis, būdamas marksistas, nebūtų privalėjęs kelti sau klausimo, kokia gi bus bankų veikla panaikinus kapitalo santykį?

Panašiu neaiškumu nusikalsta ir visi kiti rašytojai, kurie užsiima socialistinės bendruomenės sutvarkymo problemomis. Jie nemato, jog pašalinus mainus ir rinkos kainodarą, sunaikinami ūkinės apskaitos pagrindai ir kad į jų vietą reikėtų statyti kažką kita, jeigu nenorima, kad visas ūkis būtų panaikintas ir įstotų visiškas chaosas. Manoma, kad socialistinės institucijos be tolesnių rūpesčių galėtų išsirutulioti iš privačiojo kapitalistinio ūkio institucijų. Tai jokiu atveju netiesa. Tiesiog groteskiška tai darosi, kai socialistinėje bendruomenėje kalbama apie bankus, banko vadovybę ir panašiai.

Nuoroda į santykius, susiklosčiusius Didžiojoje Rusijoje ir Vengrijoje valdant tarybams, nieko nepasako. Tai, ką ten matome, yra niekas kita, kaip esamos visuomeninės gamybos tvarkos sunaikinimo vaizdas, kurio vieton stoja uždaras valstietiškas namų ūkis. Visos gamybos šakos, paremtos visuomeniniu darbo pasidalijimu, yra visiškame irimo procese. Tai, kas vyksta valdant Leninui ir Trockiui, yra niekas kita, kaip griovimas ir naikinimas. Ar socializmas būtinai turi užtraukti šias pasekmes, kaip mano liberalai, ar tai tik aplinkybės, kad tarybų respubliką puola užsienis, padarinys, kaip tvirtina socialistai, – tai klausimas, kuris mūsų čia nedomina. Reikia tik konstatuoti, jog tarybų valdžios socialistinė bendruomenė ūkinės apskaitos problemos visai nepalietė ir taip pat neturėjo jokios paskatos ją liesti. Mat ten, kur Tarybų Rusijoje, nepaisant visų vyriausybės draudimų, dar apskritai gaminama rinkai, ten skaičiuojama ir pinigais, nes tiek, kiek dar esama atskiros nuosavybės į gamybos priemones ir prekės parduodamos už pinigus. Ir pati vyriausybė negali nuo to išsisukti, ji netgi tuo, kad pati didina apyvartoje esančių pinigų kiekį, patvirtina būtinybę išlaikyti piniginę tvarką bent jau pereinamajam laikotarpiui.

Kad problemos, apie kurią čia eina kalba, esmė tarybinėje valstybėje dar nėra aiškiai išryškėjusi, geriausiai rodo Lenino dėstymai jo veikale apie „Artimiausius tarybų valdžios uždavinius“. Diktatoriaus išvedžiojimuose nuolat kartojasi mintis, kad artimiausias ir neatidėliotiniausias rusiškojo komunizmo uždavinys esąs „apskaitos ir kontrolės organizavimas tose įmonėse, kuriose kapitalistai jau eksproprijuoti, ir visose kitose ūkinėse įmonėse“³⁹. Tačiau Leninas yra labai toli nuo to, kad suvoktų, jog čia eina kalba apie visiškai naują problemą, kurios neįmanoma išspręsti „buržuazinės“ kultūros dvasinėmis priemonėmis. Kaip tikras realiosios politikos žmogus, jis negalvoja toliau už artimiausios dienos uždavinius. Aplink save jis vis dar mato piniginę apyvartą ir nepastebi, jog, žengiant pirmyn socializacijai, ir pinigai turi prarasti savo, kaip bendrai vartojamos mainų priemonės, padėtį tiek, kiek nyksta atskira nuosavybė, o su ja ir mainai. „Buržuazinę“ buhalteriją, kuri skaičiuoja pinigais, Leninas nori vėl įvesti į tarybines įmones, – tokia yra jo dėstymų prasmė. Todėl jis ir nori vėl maloningai priimti „buržuazinius specialistus“²⁰. Beje, Leninas, lygiai kaip ir Bauer, nepastebi, kad socialistinėje bendruomenėje bankų funkcija dabartine jos prasme neįsivaizduojama. Jis nori toliau tęsti „bankų suvalstybinimą“ ir pereiti prie „bankų pavertimo visuomeninės buhalterijos mazgais socializmo sąlygomis“²¹.

Apskritai Lenino vaizdiniai apie socializmo ūkį, prie kurio jis stengiasi privesti savo tautą, yra gana neaiškūs. „Socialistinė valstybė“, mano jis, „gali atsirasti tik kaip tinklas gaminančiai vartojančių komunų, kurios sąžiningai apskaito savo gamybą ir savo vartojimą, taupiai elgiasi su darbu, nenutrūkstamai kelia darbo našumą ir tuo pasiekia galimybę sutrumpinti darbo dieną iki septynių, iki šešių valandų ir dar mažiau“²². „Kiekviena gamykla, kiekvienas kaimas pasirodo kaip gaminanti vartojanti komuna, turinti teisę ir pareigą savaip taikyti bendrąsias tarybinių įstatymų nuostatas (‚savaip‘ – ne ta prasme, kad jas pažeistų, bet ta prasme, kad jų įgyvendinimo gyvenime formos yra skirtingos) ir savaip spręsti gamybos apskaitos bei gaminių paskirstymo problemą²³. „Pavyzdinės komunos turi ir bus atsilikusioms komunoms auklėtojos, mokytojos ir skatintojos.“ Pavyzdinių komunų pasiekimai bus skelbiami visomis smulkmenomis, kad gerasis pavyzdys darytų savo. Komunas, kurios parodys gerus „ūkio veiklos rezultatus“, bus „sutrumpinant tam tikrą darbo dienos laiką, didinant uždarbį, suteikiant didesnį kiekį kultūrinių ir estetinių gėrybių bei vertybių ir t. t.“ neatidėliotinai apdovanojama²⁴.

Iš to matyti, kad Lenino idealas yra tokia visuomenės būklė, kurioje gamybos priemonės yra visos bendruomenės nuosavybė, o ne atskirų apygardų, savivaldybių ar net įmonės darbininkų nuosavybė. Jo idealas yra socialistinis, o ne sindikalistinis. To, kalbant apie tokį marksistą, koks yra Leninas, nereikėtų net ypač pabrėžti. Tai krenta į akis ne teoretiko Lenino, o valstybės vyro Lenino, sindikalistinės ir smulkiavalstietiškos rusų revoliucijos vado, atveju. Tačiau šiuo momentu mes turime reikalą tik su rašytoju ir galime jo idealą nagrinėti patį savaime, neleisdami sau, kad mus trikdytų tikrovės vaizdas. Kiekviena atskira žemės ūkio ar pramonės stambioji įmonė sudaro, vadinasi, didžiosios darbo bendrijos narį. Joje dirbantieji turi savivaldos teisę; jie turi plačią įtaką tvarkant gamybą, o paskui vėl paskirstant jiems vartoti skiriamas gėrybes. Tačiau darbo priemonės yra visos visuomenės nuosavybė, ir todėl gaminys taip pat tenka visuomenei, kad ji disponuotų jo paskirstymu. Kaipgi, tenka dabar klausti, taip suorganizuotoje socialistinėje bendruomenėje bus skaičiuojama ūkyje? Į tai Leninas tepateikia visai nepakankamą atsakymą, nurodydamas į statistiką. Statistiką esą reikia „įnešti į masę, padaryti ją liaudiškai suprantamą, kad darbo žmonės palaipsniui patys išmoktų suprasti ir matyti, kaip ir kiek reikia dirbti, kaip ir kiek galima ilsėtis, – kad atskirų komunų ūkio veiklos rezultatų palyginimas taptų bendro intereso ir mokymosi objektu“²⁵. Iš šių skurdžių užuominų neįmanoma suvokti, ką Leninas čia įsivaizduoja statistika, ar jis galvoja apie piniginę apskaitą, ar apie natūrinę apskaitą. Bet kuriuo atveju mes turime nurodyti į tai, kas aukščiau pasakyta apie negalimybę socialistinėje bendruomenėje pažinti gamybos gėrybių pinigines kainas ir apie sunkumus, kurie kyla natūrinei apskaitai²⁶. Ūkinei apskaitai statistika būtų panaudojama tik tuo atveju, jeigu ji galėtų išvesti už natūrinės apskaitos, kurios menką tinkamumą šiems tikslams mes esame įrodę, ribų. Tai, savaime suprantama, ten, kur apyvartoje nesusidaro joks gėrybių mainų santykis, neįmanoma.

Atsižvelgiant į tai, ką galėjome konstatuoti ankstesniuose išvedžiojimuose, turi kristi į akis, jog socialistinio gamybos būdo pirmtakai šiam, palyginti su ūkio santvarka, paremta atskira nuosavybe į gamybos priemones, reiškia pretenziją į didesnio racionalumo pranašumą. Šio darbo rėmuose mums netenka užsiimti šia nuomone tiek, kiek ji paremiama tvirtinimu, jog liberaliame ūkyje ūkininkavimo racionalumas būtinai negali būti tobulas, nes veikia tam tikros jėgos, trukdančios jo įsigalėjimui. Šiame kontekste mus gali užimti tik šios nuomonės ūkinis techninis pagrindimas. Šios doktrinos atstovams vaidenasi neaiški techninio racionalumo sąvoka, kuri ūkinio racionalumo, apie kurį taip pat neturima tikslaus vaizdinio, atžvilgiu turinti būti priešingybė. Pratvariai pražiūrima, jog „visas techninis gamybos racionalumas yra viena su mažu specifinių sąnaudų dydžiu gaminant“²⁷. Pražiūrima, kad techninė apskaita nepakanka, idant būtų pažintas vyksmo „visapusiško tikslingumo ir galutinio tikslingumo laipsnis“²⁸, kad ji visada tepajėgia atskirus vyksmus suskirstyti laipsniais pagal jų reikšmę, tačiau niekada nepriveda mūsų prie tų vertinimų, kurių reikalauja bendroji ūkinė padėtis. Tik tuo, kad technika sugeba orientuotis pagal pelningumą, įveikiami svarstymo sunkumai, kylantys iš santykių sudėtingumo tarp galingos šiandieninės gamybos sistemos, viena vertus, ir įmonių bei ūkio vienetų poreikio bei pajėgumo, antra vertus, ir gali būti įgyta toji apžvalga apie bendrąją padėtį, kurios reikalauja ūkiškai racionalus veiksmas²⁹.

Šias teorijas valdo neaiškus vaizdinys apie objektyviosios vartojamosios vertės pirmenybę. Iš tikrųjų objektyvioji vartojamoji vertė ūkio vedimui gali įgyti reikšmę tik per tą įtaką, kurią ji per subjektyviąją vartojamąją vertę daro ūkinių gėrybių mainų santykių susidarymui. Įsimaišo antras neaiškus vaizdinys: asmeninis stebėtojo sprendimas apie gėrybių naudingumą, kuris stoja priešais ūkinėje apyvartoje dalyvaujančios visumos sprendimą. Jeigu kas nors mano, jog „neracionalu“ rūkymui, gėrimui ir panašiems malonumams išleisti tiek, kiek liaudies ūkyje tam išleidžiama, tai jis, žvelgiant iš savo asmeninio vertinimo požiūrio, neabejotinai teisus. Tačiau jis pražiūri tai, kad ūkis tėra priemonių ieškojimas ir kad galutinių tikslų rango tvarka, nepaisant visų racionalių svarstymų, kurie daro įtaką jų nustatymui, yra valios, o ne pažinimo dalykas.

Suvokimas to fakto, kad socialistinėje bendruomenėje racionalus ūkininkavimas neįmanomas, savaime negali kalbėti nei už socializmą, nei prieš jį. Tas, kuris dėl etinių priežasčių yra pasirengęs pasisakyti už socializmą net ir tuo atveju, jei dėl bendrosios nuosavybės į gamybos gėrybes sumažėtų žmonių aprūpinimas pirmosios eilės ekonominėmis gėrybėmis, arba tas, kuris siekia socializmo vedamas asketinių idealų, dėl to savo siekiuose nesusvyruos. Dar mažiau tai galės atbaidyti tuos kultūros socialistus, kurie, kaip Muckle, iš socializmo pirmiausia tikisi „išgelbėjimo nuo baisiausios iš visų barbarybių: kapitalistinio racionalizmo“³. Tačiau tas, kuris iš socializmo tikisi racionalaus ūkininkavimo, bus priverstas savo pažiūras peržiūrėti.