Alfred Schütz

Alfred Schütz augo Vienoje, banko tarnautojo sūnumi. Po skubaus brandos egzamino 1917 m. ir karo tarnybos italų fronte jis nuo 1918 m. Vienos universitete studijavo teisės ir socialinius mokslus. Tarp jo dėstytojų buvo Friedrich von Wieser ir Ludwig von Mises nacionalinėje ekonomijoje, Hans Kelsen teisės filosofijoje ir Felix Kaufmann mokslo teorijoje. 1921 m. jam buvo suteiktas teisės daktaro laipsnis, pagrindiniu egzaminuotoju esant Kelsen. Jo dvigubas gyvenimas prasidėjo 1921 m.: dieną Austrijos bankų sąjungos sekretorius, nuo 1927 m. prokuristas ir vyriausiasis teisininkas privačiame banke Reitler & Co.; vakarais ir naktimis filosofas ir socialinis teoretikas. Husserl vėliau suformulavo posakį apie „bankininką dieną, filosofą naktį“. Vienoje Schütz priklausė prie retų „ratų klajūnų“: 1921 m. Hayek ir Furth įkurto Geistkreis steigiamasis narys, nuolatinis Mises privataus seminaro Vienos prekybos rūmuose dalyvis ir Kelseno seminaro diskutantas. Iš tų metų kyla viso gyvenimo draugystės, ypač su Eric Voegelin ir Fritz Machlup. 1932 m. pasirodė jo pagrindinis veikalas „Der sinnhafte Aufbau der sozialen Welt“ (Prasminga socialinio pasaulio sandara). Husserl reagavo su susižavėjimu, pakvietė jį į Freiburgą ir pasiūlė asistento vietą, kurios Schütz dėl šeimyninių priežasčių atsisakė. 1932–1937 m. jis ne kartą keliavo pas Husserl. „Anšliusas“ 1938 m. privertė jį emigruoti: iš pradžių į Paryžių tenykštės Reitler filialo teisės patarėju, o 1939 m. liepos 14 d. toliau į Niujorką. Ten jis tęsė veiklą Reitler & Co. ir 1943 m. papildomai perėmė dėstytojo pareigas New School for Social Research. 1944 m. jis tapo kviestiniu profesoriumi, 1952 m. sociologijos ir socialinės psichologijos ordinariniu profesoriumi bei Filosofijos departamento pirmininku. 1939 m. jis buvo vienas iš International Phenomenological Society įkūrėjų, o nuo 1940 m. vienas iš leidinio Philosophy and Phenomenological Research redaktorių. Schütz mirė 1959 m. Niujorke. Jo vėlyvasis veikalas „Strukturen der Lebenswelt“ (Gyvenamojo pasaulio struktūros), po mirties užbaigtas Thomas Luckmann, pasirodė 1975 m.