FOLIO I · DENKER
Studium bei Philippovich, Böhm-Bawerk, Wieser und Menger; Kommilitonen u. a. Mises, Schumpeter, Hilferding und Bauer.
Kurzes Auslandssemester an der Berliner Universität in der Tradition der Jüngeren Historischen Schule.
Erste Promotion in Rechtswissenschaften an der Universität Wien.
Ab 1910 Redaktionssekretär, ab 1918 Schriftleiter, 1921–1933 Mitherausgeber gemeinsam mit Joseph Schumpeter und Alfred Weber.
Zweite Promotion an der Universität München mit einer Arbeit zur Pensionsversicherung der Privatangestellten.
Habilitation mit „Die Privatangestellten in der modernen Wirtschaftsentwicklung“, dem ersten umfassenden Standardwerk zur Angestelltensoziologie.
Ruf auf eine Extraordinariatsstelle an der Ruprecht-Karls-Universität Heidelberg.
1919 Leiter der volkswirtschaftlichen Abteilung in der österreichischen Staatskommission zur Sozialisierung, 1920/21 Mitglied der Sozialisierungskommission in Deutschland.
Lehrstuhl für Sozialpolitik; ab 1923 mit Alfred Weber Direktor des Instituts für Sozial- und Staatswissenschaften.
Zweijährige Gastprofessur an der Tokyo Imperial University mit angegliederten Reisen nach China.
Nachfolge Werner Sombarts auf dem Berliner Lehrstuhl für Nationalökonomie und Finanzwissenschaft; im April 1933 vom NS-Regime suspendiert.
Flucht nach New York und Mitgründung der „University in Exile“ an der New School for Social Research gemeinsam mit Alvin Johnson.
Aufbau und Leitung der Graduate Faculty of Political and Social Science an der New School for Social Research bis zum Tod.
Lederer starb am 29. Mai 1939 unerwartet im Nachgang einer Operation.
Lederer hörte Böhm-Bawerks Vorlesungen und nahm an dessen Seminar in Wien teil — prägende Begegnung mit der Wiener Grenznutzenschule.
Menger buvo vienas iš Lederer mokytojų Vienoje paskutiniaisiais jo aktyvaus dėstymo metais prieš emeritavimąsi.
Wieser kartu su Böhm-Bawerk buvo vienas iš svarbiausių Lederer dėstytojų politinės ekonomijos srityje Vienos universitete.
Philippovich, Sozialpolitiker und Brücke zwischen Wiener Schule und Sozialreform, war einer der wichtigsten Wiener Lehrer Lederers.
Studijų kolega Vienoje, vėliau kartu su Schumpeter ir Lederer 1919 m. Vokietijos socializacijos komisijos narys.
Studijų kolega Vienoje austromarksistinėje aplinkoje; Lederer visą gyvenimą išlaikė glaudų intelektinį ryšį su austromarksistais.
Brentano 1911 m. Miunchene kuravo antrąją Lederer disertaciją Dr. rer. pol. laipsniui gauti, skirtą privačių tarnautojų pensijų draudimui.
Katedros kolega Heidelberge ir Socialinių ir valstybės mokslų instituto bendradirektoris (1923–1931); žurnalo „Archiv für Sozialwissenschaft und Sozialpolitik“ bendraleidėjas.
Heidelbergo Max Weber rato narys; intelektinė akistata su Weber, sykiu išliekant politinėje opozicijoje kaip demokratiškas socialistas.
Abu buvo Heidelbergo Max Weber būrelio nariai; intelektinis ryšys tarp Vienos loginio empirizmo ir Heidelbergo sociologijos.
Lederer doktorantas Heidelberge; vėliau New School veikusios University in Exile steigėjas.
Lederer 1931 m. perėmė Sombart vietą Berlyno valstybės mokslų katedroje.
Nuo 1924 m. Mannheim dirbo Heidelberge, vadovaujamas Alfred Weber ir Emil Lederer, ir 1926 m. ten atliko habilitaciją sociologijos srityje.
Speier apgynė daktaro disertaciją pas Lederer Heidelberge ir nusekė paskui jį kaip vienas iš University in Exile Niujorke steigėjų.
Ekonomistas ir University in Exile steigėjas 1933 m., Lederer dekanavimo laikotarpiu.
Johnson, New School for Social Research prezidentas, 1933 m. pakvietė Lederer į Niujorką kaip pirmąjį University in Exile dekaną.
Emil Lederer visos mokyklos kontekste: penkios kartos, jų mokytojų ir mokinių linijos, ratai ir kolegų ryšiai.
Rodyti genealogijoje →