Vokietijos universitetai priklausė įvairioms karalystėms ir didžiosioms kunigaikštystėms, sudariusioms reichą, ir buvo jų valdomi.5 Profesoriai buvo valstybės tarnautojai ir kaip tokie privalėjo griežtai paklusti įsakymams ir nuostatams, kuriuos leido jų viršininkai — viešojo švietimo ministerijų biurokratai. Šį visišką ir besąlygišką universitetų bei jų mokymo pajungimą vyriausybių viršenybei vokiečių liberali visuomenės nuomonė užginčijo — veltui, — kai 1837 metais Hanoverio karalius atleido septynis Getingeno universiteto profesorius, kurie protestavo prieš karaliaus įvykdytą konstitucijos pažeidimą. Vyriausybės nepaisė visuomenės reakcijos. Jos toliau atleidinėjo profesorius, su kurių politinėmis ar religinėmis doktrinomis nesutiko. Tačiau po kurio laiko jos griebėsi subtilesnių ir veiksmingesnių metodų, kad paverstų profesorius ištikimais oficialiosios politikos rėmėjais. Prieš skirdamos kandidatus jos juos kruopščiai persijodavo. Katedras gaudavo tik patikimi žmonės. Taip akademinės laisvės klausimas pasitraukė į antrą planą. Profesoriai savo noru mokė tik to, ką vyriausybė leido jiems mokyti.
1866 metų karas baigė Prūsijos konstitucinį konfliktą. Karaliaus partija — junkerių konservatorių partija, vadovaujama Bismarck'o — nugalėjo Prūsijos pažangiąją partiją, kuri pasisakė už parlamentinį valdymą, taip pat ir Pietų Vokietijos demokratines grupes. Naujojoje politinėje aplinkoje — pirma Norddeutscher Bund, o po 1871 metų Deutsches Reich — nebeliko vietos „svetimoms" mančesterizmo ir laissez faire doktrinoms. Königgrätz ir Sedan nugalėtojai manė, kad neturi ko išmokti nei iš „krautuvininkų tautos" — britų, — nei iš nugalėtų prancūzų.
1870 metų karui prasidėjus, vienas iškiliausių vokiečių mokslininkų, Emil du Bois-Reymond, gyrėsi, kad Berlyno universitetas yra „intelektinė Hohenzollernų namų asmens sargyba". Gamtos mokslams tai reiškė nelabai daug. Bet žmogaus veikimo mokslams tai turėjo labai aiškią ir tikslią reikšmę. Istorijos ir Staatswissenschaften (t. y. politikos mokslo, apimančio visa, kas susiję su ekonomika ir finansais) katedrų turėtojai žinojo, ko iš jų tikisi jų valdovas. Ir jie pristatė prekę.
Nuo 1882 iki 1907 metų Friedrich Althoff Prūsijos švietimo ministerijoje buvo atsakingas už universitetų reikalus. Prūsijos universitetus jis valdė kaip diktatorius. Kadangi Prūsija turėjo daugiausia pelningų profesūrų ir todėl siūlė palankiausią dirvą garbėtroškoms mokslininkams, kitų Vokietijos valstybių profesoriai, netgi Austrijos ir Šveicarijos, siekė užsitikrinti pareigas Prūsijoje. Taip Althoff paprastai galėjo ir juos priversti praktiškai priimti jo principus ir nuomones. Visais su socialiniais mokslais ir istorinėmis disciplinomis susijusiais klausimais Althoff visiškai pasikliovė savo draugo Gustav von Schmoller patarimu. Schmoller turėjo neklystančią nuojautą atskirti avis nuo ožių.
Antrajame ir trečiajame devynioliktojo amžiaus ketvirtyje kai kurie vokiečių profesoriai parašė vertingų indėlių į ekonomikos teoriją. Tiesa, žymiausi šio laikotarpio indėliai — Thünen'o ir Gossen'o — buvo ne profesorių darbas, o žmonių, kurie nedirbo dėstytojų. Vis dėlto profesorių Hermann'o, Mangoldt'o ir Knies'o knygos bus prisimenamos ekonominės minties istorijoje. Bet po 1866 metų žmonės, įžengę į akademinę karjerą, „bekraujėms abstrakcijoms" jautė tik panieką. Jie skelbė istorinius tyrinėjimus, geriausiai tokius, kurie nagrinėjo netolimos praeities darbo sąlygas. Daugelis jų buvo tvirtai įsitikinę, kad svarbiausias ekonomistų uždavinys yra padėti „liaudžiai" išsivadavimo kare, kurį ji kariauja prieš „išnaudotojus", ir kad Dievo siųsti liaudies vadai yra dinastijos, ypač Hohenzollernai.
3. Methodenstreit
Untersuchungen Menger atmetė epistemologines idėjas, kuriomis rėmėsi istorinės mokyklos raštai. Schmoller paskelbė gana niekinančią šios knygos recenziją. Menger 1884 metais atsakė brošiūra Die Irrtümer des Historismus in der Deutschen Nationalökonomie. Įvairios publikacijos, kurias sukėlė šis ginčas, žinomos pavadinimu Methodenstreit — kova dėl metodų.
Methodenstreit nedaug prisidėjo prie nagrinėjamų problemų išaiškinimo. Menger buvo per daug paveiktas John Stuart Mill empirizmo, kad savo paties požiūrį nuvestų iki visų jo loginių pasekmių. Schmoller ir jo mokiniai, įsipareigoję ginti nepalaikomą poziciją, net nesuvokė, dėl ko apskritai šis ginčas.
Terminas Methodenstreit, žinoma, yra klaidinantis. Mat klausimas buvo ne atrasti tinkamiausią procedūrą problemoms, paprastai laikomoms ekonominėmis problemomis, traktuoti. Ginčo dalykas iš esmės buvo, ar gali egzistuoti toks dalykas kaip mokslas, kitoks nei istorija, nagrinėjantis žmogaus veiksmo aspektus.
Buvo, visų pirma, radikalus materialistinis determinizmas — filosofija, kurią tuo metu Vokietijoje beveik visuotinai priėmė fizikai, chemikai ir biologai, nors ji niekada nebuvo aiškiai ir tiksliai suformuluota. Kaip šie žmonės tai matė, žmogaus idėjas, valios aktus ir veiksmus pagimdo fiziniai ir cheminiai įvykiai, kuriuos gamtos mokslai vieną dieną aprašys taip pat, kaip šiandien aprašo cheminio junginio atsiradimą iš kelių sudedamųjų dalių derinio. Kaip vienintelį kelią, galintį nuvesti prie šio galutinio mokslinio laimėjimo, jie pasisakė už eksperimentavimą fiziologijos ir biologijos laboratorijose.
Schmoller ir jo mokiniai aistringai atmetė šią filosofiją — ne todėl, kad būtų suvokę jos trūkumus, o todėl, kad ji buvo nesuderinama su Prūsijos vyriausybės religiniais teiginiais. Jai jie praktiškai teikė pirmenybę doktrinai, kuri tik nedaug skyrėsi nuo Comte pozityvizmo (kurį, žinoma, jie viešai menkino dėl jo ateizmo ir prancūziškos kilmės). Tiesą sakant, pozityvizmas, protingai aiškinamas, neišvengiamai veda prie materialistinio determinizmo. Bet dauguma Comte sekėjų šiuo požiūriu nebuvo atviri. Jų svarstymai ne visada atmetė išvadą, kad socialinės fizikos (sociologijos) dėsnius, kurių nustatymas, jų nuomone, buvo aukščiausias mokslo tikslas, galima atrasti tuo, ką jie vadino „moksliškesniu" būdu traktuoti medžiagą, surinktą tradicinėmis istorikų procedūromis. Tokia buvo pozicija, kurią Schmoller perėmė ekonomikos atžvilgiu. Vėl ir vėl jis kaltino ekonomistus, kad jie pernelyg anksti darė išvadas iš kiekybiškai nepakankamos medžiagos. Kas, jo nuomone, buvo reikalinga, kad būtų galima vietoj britų „kabinetinių" ekonomistų skubotų apibendrinimų sukurti realistinį ekonomikos mokslą, buvo daugiau statistikos, daugiau istorijos ir daugiau „medžiagos" rinkimo. Iš tokių tyrimų rezultatų ateities ekonomistai, jis tvirtino, vieną dieną „indukcijos" būdu išplėtos naujas įžvalgas.
Schmoller buvo tiek pasimetęs, kad nepastebėjo savo paties epistemologinės doktrinos ir pozityvizmo atakos prieš istoriją atmetimo nesuderinamumo. Jis nesuvokė bedugnės, skyrusios jo pažiūras nuo tų vokiečių filosofų, kurie sugriovė pozityvizmo idėjas apie istorijos naudojimą ir traktavimą — pirma Dilthey, o vėliau Windelband, Rickert ir Max Weber, — pažiūrų. Tame pačiame straipsnyje, kuriame jis peikė Menger Grundsätze, jis recenzavo ir pirmąją svarbią Dilthey knygą, jo Einleitung in die Geisteswissenschaften. Bet jis nesuvokė to fakto, kad Dilthey doktrinos prasmė buvo jo paties epistemologijos pamatinės tezės, būtent, kad iš istorinės patirties galima išgauti tam tikrus socialinės raidos dėsnius, sunaikinimas.
4. Methodenstreit politiniai aspektai
Britų laisvosios prekybos filosofija devynioliktajame amžiuje triumfavo Vakarų ir Vidurio Europos šalyse. Ji sugriovė netvirtą autoritarinės gerovės valstybės (landesfürstlicher Wohlfahrtsstaat) ideologiją, kuri buvo vadovavusi Vokietijos kunigaikštysčių politikai aštuonioliktajame amžiuje. Net Prūsija laikinai pasuko liberalizmo link. Jos laisvosios prekybos laikotarpio aukščiausi taškai buvo Zollverein 1865 metų muitų tarifas ir 1869 metų prekybos kodeksas (Gewerbeordnung), galiojęs Norddeutscher Bund (vėliau Deutsches Reich) teritorijoje. Bet labai greitai Bismarck'o vyriausybė pradėjo įvedinėti savo Sozialpolitik — intervencinių priemonių sistemą, tokią kaip darbo teisės aktai, socialinė apsauga, palanki profsąjungoms laikysena, progresinis apmokestinimas, apsauginiai tarifai, karteliai ir dempingas.3
Mėginant paneigti naikinamą kritiką, kurią ekonomikos mokslas nukreipia į visų šių intervencionistinių schemų tinkamumą, esi priverstas neigti patį ekonomikos mokslo – o kartu ir prakseologijos – egzistavimą, jau nekalbant apie jo epistemologines pretenzijas. Būtent tai visada darė visi autoritarizmo, valdžios visagalybės ir „gerovės" politikos šalininkai. Jie kaltina ekonomikos mokslą tuo, kad jis esąs „abstraktus", ir propaguoja „vaizdinį" (anschaulich) būdą spręsti nagrinėjamas problemas. Jie pabrėžia, kad reikalai šioje srityje pernelyg sudėtingi, kad būtų galima juos aprašyti formulėmis ir teoremomis. Jie teigia, kad įvairios tautos ir rasės taip skiriasi viena nuo kitos, jog jų veiksmų neįmanoma aprėpti vienoda teorija; reikia tiek ekonominių teorijų, kiek yra tautų ir rasių. Kiti priduria, kad net tos pačios tautos ar rasės ribose ekonominis veiksmas skiriasi įvairiose istorijos epochose. Šie ir panašūs prieštaravimai, dažnai vienas su kitu nesuderinami, keliami tam, kad būtų diskredituotas pats ekonomikos mokslas.
Iš tikrųjų ekonomikos mokslas visiškai išnyko iš Vokietijos imperijos universitetų. Bonos universitete buvo likęs vienišas klasikinės ekonomikos epigonas Heinrich Dietzel, kuris tačiau niekada nesuprato, ką reiškia subjektyvios vertės teorija. Visuose kituose universitetuose dėstytojai stengėsi pajuokti ekonomikos mokslą ir ekonomistus. Neverta gilintis į tas medžiagas, kurios buvo perduodamos kaip ekonomikos mokslo pakaitalas Berlyne, Miunchene ir kituose Reicho universitetuose. Šiandien niekam nerūpi visa tai, ką Gustav von Schmoller, Adolf Wagner, Lujo Brentano ir jų gausūs sekėjai prirašė savo daugiatomėse knygose ir žurnaluose.
Istorinės mokyklos darbo politinė reikšmė glūdėjo tame, kad jis padarė Vokietiją saugią toms idėjoms, kurių priėmimas išpopuliarino vokiečių tautoje visas tas pražūtingas politikos kryptis, atvedusias prie didžiųjų katastrofų. Agresyvus imperializmas, du kartus pasibaigęs karu ir pralaimėjimu, beribė ankstyvojo trečiojo dešimtmečio infliacija, Zwangswirtschaft ir visi nacių režimo siaubai buvo politikų, veikusių taip, kaip jie buvo išmokyti Istorinės mokyklos šalininkų, pasiekimai.
Schmoller ir jo draugai bei mokiniai propagavo tai, kas buvo pavadinta valstybiniu socializmu; t. y. socializmo – planavimo – sistemą, kurioje aukščiausioji vadovybė būtų junkerių aristokratijos rankose. Būtent į šią socializmo atmainą taikė Bismarck ir jo įpėdiniai. Drovi opozicija, su kuria jie susidūrė iš nedidelės verslininkų grupės pusės, buvo nereikšminga – ne tiek dėl to, kad šių oponentų buvo nedaug, kiek dėl to, kad jų pastangoms trūko bet kokio ideologinio pagrindo. Vokietijoje nebebuvo likę jokių liberalių mąstytojų. Vienintelis pasipriešinimas, kurį patyrė valstybinio socializmo partija, atėjo iš marksistinės socialdemokratų partijos. Kaip ir Schmoller socialistai – katedrų socialistai (Kathedersozialisten) – marksistai propagavo socializmą. Vienintelis skirtumas tarp šių dviejų grupių buvo žmonių, kurie turėtų valdyti aukščiausiąją planavimo tarybą, pasirinkimas: junkeriai, Hohencolernų Prūsijos profesoriai ir biurokratija ar socialdemokratų partijos pareigūnai ir su jais susijusios profesinės sąjungos.
Taigi vieninteliai rimti priešininkai, su kuriais Schmoller mokyklai teko kovoti Vokietijoje, buvo marksistai. Šioje polemikoje pastarieji labai greitai įgijo persvarą. Mat jie bent jau turėjo mokymo korpusą, kad ir koks ydingas bei prieštaringas jis būtų, tuo tarpu Istorinės mokyklos mokymas buvo veikiau bet kokios teorijos neigimas. Ieškodama menko teorinio atramos taško, Schmoller mokykla žingsnis po žingsnio ėmė skolintis iš marksistų dvasinio fondo. Galiausiai pats Schmoller iš esmės pritarė marksistinei klasių kovos doktrinai ir minties „ideologinio" persmelkimo per mąstytojo klasinę priklausomybę doktrinai. Vienas jo draugų ir bendrų profesorių, Wilhelm Lexis, sukūrė palūkanų teoriją, kurią Engels apibūdino kaip marksistinės išnaudojimo teorijos perfrazavimą.6 Tai, kad epitetas „buržuazinis" (bürgerlich) vokiečių kalboje įgijo niekinamą atspalvį, buvo Sozialpolitik šalininkų raštų padarinys.
Triuškinamas pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare sudaužė vokiečių kunigaikščių, aristokratų ir biurokratų prestižą. Istorinės mokyklos ir Sozialpolitik sekėjai perkėlė savo ištikimybę įvairioms skilusioms grupėms, iš kurių galiausiai išniro Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija – naciai.
Tiesi linija, vedanti nuo Istorinės mokyklos darbo iki nacizmo, negali būti parodyta nubrėžiant vieno iš mokyklos įkūrėjų raidą. Mat Methodenstreit epochos veikėjai buvo užbaigę savo gyvenimo kelią dar prieš 1918 m. pralaimėjimą ir Hitlerio iškilimą. Tačiau iškiliausio žmogaus tarp antrosios mokyklos kartos gyvenimas iliustruoja visas Vokietijos universitetinės ekonomikos fazes laikotarpiu nuo Bismarck iki Hitlerio.
Werner Sombart buvo toli gražu gabiausias iš Schmoller mokinių. Jam tebuvo dvidešimt penkeri, kai jo mokytojas, Methodenstreit įkarštyje, patikėjo jam užduotį recenzuoti ir sutriuškinti Wieser knygą Der natürliche Wert. Ištikimasis mokinys pasmerkė knygą kaip „visiškai nepagrįstą".⁶ Po dvidešimties metų Sombart gyrėsi paskyręs gerą savo gyvenimo dalį kovai už Marx.7 Kai 1914 m. kilo karas, Sombart išleido knygą Händler und Helden (Prekijai ir herojai).8 Joje, šiurkščia ir bjauria kalba, jis atmetė viską, kas britiška ar anglosaksiška, bet visų pirma britų filosofiją ir ekonomiką, kaip menko spekulianto mentaliteto apraišką. Po karo Sombart perdarė savo knygą apie socializmą. Iki karo ji buvo išleista devyniais leidimais.⁹ Nors ikikariniai leidimai šlovino marksizmą, dešimtasis leidimas fanatiškai jį puolė, ypač dėl jo „proletarinio" pobūdžio ir patriotizmo bei nacionalizmo stokos. Po kelerių metų Sombart pamėgino atgaivinti Methodenstreit tomu, pilnu užgauliojimų prieš ekonomistus, kurių minties jis nepajėgė suprasti.9 Paskui, kai naciai užgrobė valdžią, jis vainikavo keturiasdešimt penkerių metų literatūrinę karjerą knyga apie vokiškąjį socializmą. Vedamoji šio veikalo mintis buvo ta, kad Führer gauna savo įsakymus iš Dievo, aukščiausiojo visatos Führer, ir kad Führertum yra nuolatinis apreiškimas.10
Tokia buvo vokiečių akademinės ekonomikos pažanga nuo Schmoller atliktos Hohencolernų kurfiurstų ir karalių šlovinimo iki Sombart atliktos Adolf Hitler kanonizacijos.
5. Austrų ekonomistų liberalizmas
Platonas svajojo apie geranorišką tironą, kuris patikėtų išmintingam filosofui galią įsteigti tobulą socialinę sistemą. Apšvieta nedėjo savo vilčių į daugiau ar mažiau atsitiktinį geranoriškų valdovų ir įžvalgių išminčių iškilimą. Jos optimizmas dėl žmonijos ateities rėmėsi dvejopu tikėjimu – žmogaus gerumu ir jo racionaliu protu. Praeityje niekšų mažuma – klastingi karaliai, šventvagiški kunigai, sugedę bajorai – galėjo daryti pikta. Tačiau dabar – pasak Apšvietos doktrinos – kai žmogus suvokė savo proto galią, atkryčio į praėjusių amžių tamsą ir ydas nebereikia baimintis. Kiekviena nauja karta pridės kažką prie gėrio, kurį atliko jos protėviai. Taigi žmonija stovi nepaliaujamo žengimo link vis labiau tenkinančių sąlygų išvakarėse. Nuolat progresuoti yra žmogaus prigimtis. Tuščia skųstis tariamai prarasta pasakiško aukso amžiaus palaima. Idealioji visuomenės būklė yra prieš mus, o ne už mūsų.
Daugumą XIX amžiaus liberalių, pažangių ir demokratinių politikų, propagavusių atstovaujamąją valdžią ir visuotinę rinkimų teisę, vedė tvirtas pasitikėjimas paprasto žmogaus racionalaus proto neklystamumu. Jų akimis daugumos negalėjo klysti. Idėjos, kilusios iš liaudies ir patvirtintos rinkėjų, negalėjo nebūti naudingos bendrai gerovei.
Svarbu suvokti, kad argumentai, kuriuos atstovaujamosios valdžios naudai pateikė nedidelė liberalių filosofų grupė, buvo visai kitokie ir nereiškė jokios nuorodos į tariamą daugumų neklystamumą. Hume buvo nurodęs, kad valdžia visada grindžiama nuomone. Ilgainiui daugumos nuomonė visada nugali. Valdžia, kurios nepalaiko daugumos nuomonė, anksčiau ar vėliau turi prarasti savo galią; jei ji neatsistatydina, daugelis ją smurtu nuverčia. Tautos galiausiai turi galią pastatyti prie vairo tuos žmones, kurie pasirengę valdyti pagal principus, kuriuos dauguma laiko tinkamais. Ilgainiui nėra tokio dalyko kaip nepopuliari valdžia, palaikanti sistemą, kurią minia smerkia kaip neteisingą. Atstovaujamosios valdžios pagrindas nėra tas, kad daugumos esą dieviškos ir neklystančios. Tai – ketinimas taikiais būdais įgyvendinti galiausiai neišvengiamą politinės sistemos ir žmonių, valdančių jos vairo mechanizmą, pritaikymą prie daugumos ideologijos. Revoliucijos ir pilietinio karo siaubų galima išvengti, jei nemėgstamą valdžią galima sklandžiai pašalinti per artimiausius rinkimus.
Tikrieji liberalai tvirtai laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomika, vienintelė ekonominė sistema, garantuojanti nuolat progresuojantį žmonijos materialinės gerovės gerėjimą, gali veikti tik netrikdomos taikos atmosferoje. Jie propagavo liaudies išrinktų atstovų valdžią, nes laikė savaime suprantamu, kad tik ši sistema ilgalaikiškai išsaugos taiką tiek vidaus, tiek užsienio reikaluose.
Tikruosius liberalus nuo aklo daugumos garbinimo, būdingo save vadinantiems radikalams, skyrė tai, kad savo optimizmą dėl žmonijos ateities jie grindė ne mistišku pasitikėjimu daugumų neklystamumu, o tikėjimu, jog patikimo loginio argumento galia yra nenugalima. Jie nepražiūrėjo, kad neaprėpiama paprastų žmonių dauguma yra ir pernelyg bukaprotė, ir pernelyg apsileidusi, kad galėtų sekti ilgomis samprotavimų grandinėmis ir jas perimti. Tačiau jie tikėjosi, kad būtent dėl savo bukumo ir tinginystės šios masės negalės nepritarti idėjoms, kurias intelektualai joms atneš. Iš kultūringos mažumos sveiko sprendimo ir iš jos gebėjimo įtikinti daugumą didieji XIX amžiaus liberaliojo sąjūdžio vadovai tikėjosi nuolatinio žmonijos reikalų gerėjimo.
Šiuo požiūriu tarp Carl Menger ir dviejų ankstyviausių jo sekėjų, Wieser ir Böhm-Bawerk, buvo visiškas sutarimas. Tarp neskelbtų Menger raštų profesorius Hayek aptiko užrašą, kuriame rašoma: „Nėra geresnės priemonės atskleisti samprotavimo būdo absurdiškumą nei leisti jam pasiekti savo pilnos eigos pabaigą." Visiems trims patiko remtis Spinoza argumentacija pirmojoje jo Etikos knygoje, pasibaigiančioje garsiuoju posakiu: „Sane sicut lux se ipsam et tenebras manifestat, sic veritas norma sui et falsi." Jie ramiai žvelgė į aistringą tiek Istorinės mokyklos, tiek marksizmo propagandą. Jie buvo visiškai įsitikinę, kad logiškai negynbinos šių frakcijų dogmos galiausiai bus visų protingų žmonių atmestos būtent dėl savo absurdiškumo ir kad paprastų žmonių masės būtinai seks intelektualų vadovavimu.11
Šio argumentavimo būdo išmintis matoma tame, kad jis vengia paplitusios praktikos priešpriešinti tariamą psichologiją loginiam samprotavimui. Tiesa, kad samprotavimo klaidas dažnai sukelia individo polinkis pirmenybę teikti klaidingai išvadai, o ne teisingai. Yra net daugybė žmonių, kurių prielankumai paprasčiausiai trukdo jiems mąstyti tiesiai. Tačiau nuo šių faktų konstatavimo dar labai toli iki doktrinų, kurios praėjusios kartos buvo dėstomos „žinojimo sociologijos" antrašte. Žmogaus mąstymas ir samprotavimas, žmogaus mokslas ir technika yra socialinio proceso produktas tiek, kiek atskiras mąstytojas susiduria tiek su savo pirmtakų laimėjimais, tiek su jų klaidomis ir įsitraukia į faktinę diskusiją su jais – arba pritardamas, arba nesutikdamas. Idėjų istorija gali padaryti suprantamas tiek žmogaus nesėkmes, tiek jo žygdarbius, analizuodama sąlygas, kuriomis jis gyveno ir dirbo. Tik šia prasme leistina kalbėti apie tai, kas vadinama epochos, tautos, aplinkos dvasia. Tačiau yra ratu einantis samprotavimas, jei bandoma paaiškinti idėjos atsiradimą – juo labiau ją pateisinti – remiantis jos autoriaus aplinka. Idėjos visada kyla iš individo proto, ir istorija negali apie jas pasakyti nieko daugiau, kaip tik tai, kad jos buvo sukurtos tam tikru laiko momentu tam tikro individo. Klaidingam žmogaus mąstymui nėra kito pasiteisinimo, kaip tas, kurį kadaise pareiškė viena Austrijos vyriausybė dėl nugalėto generolo atvejo – kad niekas nėra atsakingas už tai, jog nėra genijus. Psichologija gali mums padėti paaiškinti, kodėl žmogus suklydo savo mąstyme. Tačiau joks toks paaiškinimas negali paversti to, kas klaidinga, tiesa.
Austrų ekonomistai besąlygiškai atmetė loginį reliatyvizmą, glūdintį Prūsijos istorinės mokyklos mokyme. Priešingai Schmoller ir jo pasekėjų deklaracijoms, jie laikėsi nuostatos, kad esama ekonominių teoremų visumos, kuri galioja visam žmogaus veiksmui, nepriklausomai nuo laiko ir vietos, nuo veikiančiųjų tautinių ir rasinių savybių bei jų religinių, filosofinių ir etinių ideologijų.
Negalima pervertinti šių trijų austrų ekonomistų suteiktos paslaugos didybės, kai jie gynė ekonomikos reikalą prieš tuščią istorizmo kritiką. Iš savo epistemologinių įsitikinimų jie nedarė jokios išvados apie optimizmą dėl žmonijos ateities raidos. Kad ir kas būtų pasakyta teisingo loginio mąstymo naudai, tai neįrodo, jog ateinančios žmonių kartos pranoks savo protėvius intelektualinėmis pastangomis ir pasiekimais. Istorija rodo, kad vėl ir vėl po nuostabių dvasinių pasiekimų laikotarpių sekė nuosmukio ir atžangos laikotarpiai. Mes nežinome, ar ateinanti karta pagimdys žmonių, gebančių tęsti kelią, nutiestą genijų, kurie padarė pastaruosius šimtmečius tokius šlovingus. Mes nieko nežinome apie biologines sąlygas, kurios leidžia žmogui žengti vieną žingsnį pirmyn intelektualinės pažangos žygyje. Mes negalime atmesti prielaidos, kad žmogaus tolesniam intelektualiniam kilimui gali būti ribų. Ir tikrai nežinome, ar šiame kilime nėra taško, už kurio intelektualiniai vadovai nebepajėgs įtikinti masių ir priversti jas sekti paskui save.
Iš šių prielaidų austrų ekonomistai darė išvadą, kad nors pradininko proto pareiga yra padaryti viską, ką jo gebėjimai jam leidžia atlikti, jam nepriklauso savo idėjų propaguoti, juo labiau naudoti abejotinus metodus, kad jo mintys taptų patrauklesnės žmonėms. Jų nedomino jų raštų tiražas. Menger neišleido antrojo savo garsiųjų Grundsätze leidimo, nors knyga jau seniai buvo išparduota, antrarankiai egzemplioriai buvo parduodami už dideles kainas, o leidėjas vėl ir vėl ragino jį sutikti.
Pagrindinis ir vienintelis austrų ekonomistų rūpestis buvo prisidėti prie ekonomikos pažangos. Jie niekada nesistengė pelnyti kieno nors paramos kitomis priemonėmis, kaip tik įtikinamąja galia, išvystyta jų knygose ir straipsniuose. Jie abejingai žvelgė į tai, kad vokiškai kalbančių šalių universitetai, net daugelis Austrijos universitetų, buvo priešiški ekonomikai kaip tokiai, o dar labiau – naujosioms subjektyvizmo ekonominėms doktrinoms.
