Kiekvienas, kuris, veikdamas ūkiniame gyvenime, renkasi tarp dviejų poreikių patenkinimo, iš kurių gali būti patenkintas tik vienas, daro vertės sprendinius. Vertės sprendiniai pirmiausia ir tiesiogiai apima tik patį poreikio patenkinimą; nuo jo jie grįžta prie pirmosios eilės gėrybių, o paskui toliau prie aukštesnių gėrybių eilių gėrybių. Paprastai savo pojūčiais valdantis žmogus be jokio vargo geba įvertinti pirmosios eilės gėrybes. Esant paprastoms sąlygoms, jam taip pat be vargo pavyksta susidaryti nuomonę apie reikšmę, kurią jam turi aukštesnės eilės gėrybės. Tačiau ten, kur padėtis tampa kiek painesnė ir ryšius sunkiau perprasti, tenka atlikti subtilesnius svarstymus, idant teisingai – žinoma, tik vertinančiojo subjekto požiūriu, o ne objektyvine, kažin kaip visuotinai galiojančia prasme – įvertintume gamybos priemones. Izoliuotai ūkininkaujančiam žemdirbiui galbūt nebus sunku apsispręsti tarp gyvulininkystės plėtimo ir medžioklės veiklos išplėtimo. Čia pasirenkami gamybos keliai dar palyginti trumpi, o sąnaudos, kurių jie reikalauja, ir pajamos, kurias jie žada, lengvai apžvelgiami. Tačiau visai kitaip yra, kai reikia rinktis, tarkime, tarp vandens tėkmės pritaikymo elektros energijai gaminti ir anglies kasybos išplėtimo bei įrenginių, geriau panaudojančių anglyse glūdinčią energiją, sukūrimo. Čia aplinkkelinių gamybos būdų esama labai daug, ir kiekvienas jų toks ilgas, čia sąlygos, lemiančios pradedamų įmonių sėkmę, tokios įvairios, kad jokiu būdu negalima pasitenkinti vien neaiškiais spėjimais, ir reikia tikslesnių skaičiavimų, idant susidarytume nuomonę apie veiksmo ūkiškumą.
Skaičiuoti galima tik vienetais. Tačiau subjektyviosios gėrybių naudojamosios vertės vieneto būti negali. Ribinis naudingumas nėra vertės vienetas, nes, kaip žinoma, dviejų vienetų vertė iš tam tikros atsargos nėra dvigubai didesnė už vieno vieneto vertę, o būtinai turi būti didesnė. Vertės sprendinys nematuoja, jis pakopuoja, jis skalėja². Todėl ir izoliuotas mainų neturinčio ūkio ūkininkas, jei jam ten, kur vertės sprendinys nepasirodo tiesiogiai akivaizdus, tenka apsispręsti ir savo sprendimą tenka grįsti tik daugiau ar mažiau tiksliu skaičiavimu, negali operuoti vien subjektyviąja naudojamąja verte; jis turi sukonstruoti pakeitimo santykius tarp gėrybių, kurių dėka jis paskui gali skaičiuoti. Paprastai jam tuo tarpu nepavyks visko sutraukti į vieną vienetą; tačiau jis, vos tik jam apskritai pasiseks visus į skaičiavimą įtrauktinus elementus sutraukti į tokias ekonomines gėrybes, kurias gali apimti tiesiogiai akivaizdus vertės sprendinys, taigi į pirmosios eilės gėrybes ir į darbo sunkumą, tuo savo skaičiavimui pakaks. Kad tai įmanoma tik gana paprastomis sąlygomis, juk savaime suprantama. Painesniems ir ilgesniems gamybos procesams to jokiu būdu nepakaktų.
Mainų ūkyje objektyvioji gėrybių mainomoji vertė pasirodo kaip ūkinės apskaitos vienetas. Tai teikia trejopą naudą. Pirma, ji leidžia grįsti skaičiavimą visų mainuose dalyvaujančių ūkininkų vertinimu. Atskiro asmens subjektyvioji naudojamoji vertė, būdama grynai individualus reiškinys, tiesiogiai nepalyginama su kitų žmonių subjektyviąja naudojamąja verte. Palyginama ji tampa tik mainomojoje vertėje, kuri kyla iš visų mainuose dalyvaujančių ūkininkų subjektyviojo vertinimo sąveikos. Be to, skaičiavimas pagal mainomąją vertę suteikia kontrolę dėl tikslingo gėrybių panaudojimo. Kas nori apskaičiuoti sudėtingą gamybos procesą, iškart pastebi, ar jis dirba ūkiškiau už kitus, ar ne; jei jis, atsižvelgdamas į rinkoje vyraujančius mainų santykius, negali gamybos atlikti pelningai, tai rodo, kad kiti minimas aukštesnės eilės gėrybes geba geriau panaudoti. Galiausiai skaičiavimas pagal mainomąją vertę leidžia verčių sutraukimą į vieną vienetą. Tam, kadangi gėrybės tarpusavyje pakeičiamos pagal rinkos mainų santykį, gali būti pasirinkta bet kuri norima gėrybė. Piniginiame ūkyje čia pasirenkami pinigai.
Piniginis skaičiavimas turi savo ribas. Pinigai nėra nei vertės matas, nei kainos matas. Juk vertė nematuojama pinigais. Ir kainos nematuojamos pinigais, jos egzistuoja piniguose. Pinigai kaip ekonominė gėrybė nėra »vertės atžvilgiu stabilūs«, kaip naiviai linkstama manyti juos naudojant kaip standard of deferred payments. Tarp gėrybių ir pinigų esantis mainų santykis kinta pastoviai, nors paprastai ir ne pernelyg smarkiai, ir šie svyravimai kyla ne tik iš kitų ekonominių gėrybių pusės, bet ir iš pačių pinigų pusės. Tiesa, tai mažiausiai trikdo vertės skaičiavimą, kuris, atsižvelgdamas į niekada nenurimstančius kitų ekonominių sąlygų pokyčius, paprastai apima tik trumpus laiko tarpsnius – tarpsnius, kuriais bent jau »geri« pinigai paprastai patiria tik nedidelius mainų santykių svyravimus iš savo pusės. Piniginio vertės skaičiavimo nepakankamumas didžiąja dalimi kyla ne iš to, kad skaičiuojama visuotinai vartojama mainų priemone, pinigais, o iš to, kad apskritai būtent mainomoji vertė, o ne subjektyvioji naudojamoji vertė, dedama skaičiavimo pagrindan. Taip į skaičiavimą negali patekti visi tie vertę lemiantys momentai, kurie yra už mainų apyvartos ribų. Kas skaičiuoja vandens jėgos plėtros pelningumą, į šį skaičiavimą negali įtraukti krioklio grožio, kuris turėtų nukentėti dėl įrenginio, nebent jis atsižvelgtų, tarkime, į turizmo nuosmukį ir panašiai, kas mainuose turi savo mainomąją vertę. Ir vis dėlto čia esama aplinkybės, į kurią, sprendžiant klausimą, ar statyba turi būti vykdoma, ar ne, kartu atsižvelgiama. Šiuos momentus įprasta vadinti »neūkiniais«. Tai galbūt tiesa. Dėl terminologijų ginčytis nedera. Tačiau svarstymų, kurie verčia atsižvelgti ir į juos, negalima vadinti neracionaliais. Vietovės ar pastato grožis, žmonių sveikata, laimė ir pasitenkinimas, atskirų asmenų ar ištisų tautų garbė, jei žmonės juos pripažįsta esant reikšmingus, yra – netgi tuomet, kai jie nepasirodo pakeičiami mainuose ir todėl nepatenka į jokį mainų santykį – lygiai tokie pat racionalaus veikimo motyvai kaip ir tikrąja prasme ūkiniai. Kad piniginis skaičiavimas jų negali apimti, glūdi jo esmėje, tačiau tai negali sumažinti piniginio skaičiavimo reikšmės mūsų ūkiniam veikimui ir neveikimui. Mat visos tos idėjinės gėrybės yra pirmosios eilės gėrybės, jas gali tiesiogiai apimti mūsų vertės sprendinys, ir todėl nekyla jokių sunkumų į jas atsižvelgti, net jei jos turi likti už piniginio skaičiavimo ribų. Tai, kad piniginis skaičiavimas į jas neatsižvelgia, gyvenime nepadaro jų paisymo sunkesnio, veikiau jį palengvina. Jei tiksliai žinome, kiek mums kainuoja grožis, sveikata, garbė, išdidumas, niekas negali mums sutrukdyti deramai į juos atsižvelgti. Jautriai sielai gali atrodyti skaudu sverti idėjines gėrybes su materialinėmis. Tačiau dėl to kaltas ne piniginis skaičiavimas, tai glūdi pačių dalykų esmėje. Net ten, kur vertės sprendiniai daromi tiesiogiai, be vertės ir piniginio skaičiavimo, negalima išvengti pasirinkimo tarp materialinio ir idėjinio patenkinimo. Tiek izoliuotas ūkininkas, tiek socialistinė visuomenė turi rinktis tarp »idėjinių« ir »materialinių« gėrybių. Kilnioms prigimtims niekada nebus skaudu, kai joms tenka rinktis tarp garbės ir, tarkime, maisto. Jos žinos, kaip tokiais atvejais elgtis. Nors garbės ir negalima valgyti, vis dėlto galima dėl garbės atsisakyti valgio. Tik tie, kurie nori būti atleisti nuo tokio pasirinkimo kančios, nes negalėtų ryžtis dėl idėjinių privalumų atsisakyti materialinių malonumų, įžvelgia pačiame pasirinkime jau tikrųjų verčių išniekinimą.
Piniginis skaičiavimas prasmingas tik ūkio valdyme. Čia jis taikomas tam, kad disponavimas ekonominėmis gėrybėmis būtų pritaikytas prie ūkiškumo taisyklių. Ekonominės gėrybės į jį patenka tik tais kiekiais, kurie iškeičiami į pinigus. Bet koks piniginio skaičiavimo taikymo srities išplėtimas veda prie klaidų. Piniginis skaičiavimas nesuveikia, kai jį mėginama panaudoti kaip gėrybių pasaulio matą istoriniuose tyrimuose apie ekonominių santykių raidą; jis nesuveikia, kai jo pagalba mėginama įvertinti tautos turtą ir tautos pajamas, kai juo norima apskaičiuoti vertę gėrybių, kurios stovi už mainų ribų, kaip antai, kai mėginama pinigais apskaičiuoti žmonių netektis dėl emigracijos ar dėl karų³. Tai diletantiški žaidimai, net jeigu jais kartais užsiima labai įžvalgūs nacionalekonomai.
Tačiau šiose ribose, kurių jis ekonominiame gyvenime niekada neperžengia, piniginis skaičiavimas atlieka visa tai, ko privalome reikalauti iš ūkinio skaičiavimo. Jis suteikia mums vedlį per slegiančią ekonominių galimybių gausą. Jis leidžia mums vertinimą, kuris tiesioginiame akivaizdume yra susijęs tik su vartojimui parengtomis gėrybėmis ir geriausiu atveju dar su žemiausių gėrybių rangų gamybinėmis gėrybėmis, išplėsti visoms aukštesnio rango gėrybėms. Jis padaro vertę apskaičiuojamą ir taip tik jis suteikia mums pagrindą bet kokiam ūkininkavimui su aukštesnio rango gėrybėmis. Jeigu jo neturėtume, tuomet visa gamyba toli užsimojusiais procesais, tuomet visi ilgesni kapitalistiniai aplinkkeliniai gamybos būdai būtų tamsoje grabaliojimas.
Dvi sąlygos yra tos, kurios įgalina vertės skaičiavimą pinigais. Visų pirma mainuose turi stovėti ne tik pirmojo rango gėrybės, bet ir aukštesnio rango gėrybės, tiek, kiek jas norima jais aprėpti. Jeigu jos nestovėtų mainuose, tuomet nesusiformuotų mainų santykiai. Tiesa, ir tie svarstymai, kuriuos izoliuotas ūkininkas turi atlikti, kai savo namų viduje per gamybą nori iškeisti darbą ir miltus į duoną, nesiskiria nuo tų, kuriuos jis atlieka, kai turguje nori iškeisti duoną į drabužius, ir todėl tam tikra prasme yra teisingi tie, kurie bet kokį ekonominį veikimą, taigi ir izoliuoto ūkininko gamybą, vadina mainais⁴. Tačiau v i e n o žmogaus protas vienas pats – net jei jis būtų ir genialiausias – yra per silpnas, kad aprėptų kiekvienos atskiros iš be galo daugybės aukštesnio rango gėrybių svarbą. Joks atskiras asmuo negali taip valdyti be galo gausybės skirtingų gamybos galimybių, kad būtų pajėgus be pagalbinio skaičiavimo nustatyti tiesiogiai akivaizdžius vertinimus. Disponavimo galios ekonominėmis darbo pasidalijimu ūkininkaujančios visuomeninės ūkio gėrybėmis paskirstymas daugeliui individų sukelia savotišką dvasinį darbo pasidalijimą, be kurio gamybos skaičiavimas ir ūkininkavimas nebūtų galimi.
Antroji sąlyga yra ta, kad būtų vartojama visuotinai įprasta mainų priemonė, pinigai, kurie ir gamybos gėrybių mainuose atlieka savo tarpininko vaidmenį. Jeigu taip nebūtų, tuomet nebūtų įmanoma visų mainų santykių suvesti į vieną bendrą vardiklį.
Tik esant paprastoms sąlygoms ūkis pajėgia išsiversti be piniginio skaičiavimo. Uždaro namų ūkio ankštumoje, kur šeimos tėvas pajėgia aprėpti visą ekonominį mechanizmą, gamybos būdo pakitimų reikšmę galima daugiau ar mažiau tiksliai įvertinti net ir be tos atramos, kurią jis suteikia protui. Gamybos procesas čia vyksta santykinai nedaug naudojant kapitalą. Jis renkasi mažai kapitalistinių aplinkkelinių gamybos būdų; tai, kas gaminama, paprastai yra vartojimo gėrybės arba bent jau nuo vartojimo gėrybių ne pernelyg nutolusios aukštesnio rango gėrybės. Darbo pasidalijimas dar yra pačiose pirmosiose užuomazgose; vienas ir tas pats darbininkas nudirba viso gamybos proceso darbą nuo jo pradžios iki vartojimui parengtos gėrybės užbaigimo. Visa tai yra kitaip išvystytoje visuomeninėje gamyboje. Negalima seniai įveikto paprastos gamybos meto patirtyse ieškoti argumento, jog ūkininkaujant esą galima išsiversti be piniginio skaičiavimo.
Mat paprastose uždaro namų ūkio sąlygose galima apžvelgti visą kelią nuo gamybos proceso pradžios iki jo užbaigimo ir visada nuspręsti, ar vienas, ar kitas būdas duoda daugiau vartojimui parengtų gėrybių. Tai nebėra įmanoma nepalyginamai sudėtingesnėse mūsų ūkio sąlygose. Ir socialistinei visuomenei be vargo bus aišku, kad 1000 hl vyno yra geriau nei 800 hl, ir ji be vargo gali priimti sprendimą, ar jai labiau patinka 1000 hl vyno nei 500 hl aliejaus, ar ne. Norint tai nustatyti, jokio skaičiavimo nereikia; čia sprendžia veikiančiųjų ūkio subjektų valia. Bet vos tik šis sprendimas priimtas, tuomet tik prasideda tikroji racionalaus ūkio valdymo užduotis: ekonomiškai pastatyti priemones tikslų tarnybon. Tai gali įvykti tik ūkinio skaičiavimo pagalba. Žmogaus protas negali susigaudyti glumioje tarpinių produktų ir gamybos galimybių gausoje, jeigu jam šios atramos trūksta. Jis bejėgiškai stovėtų prieš visus būdų ir vietos klausimus⁵.
Tai iliuzija, kai manoma, esą socialistiniame ūkyje piniginį skaičiavimą būtų galima pakeisti natūriniu skaičiavimu. Natūrinis skaičiavimas mainų neturinčiame ūkyje visada gali aprėpti tik vartojimui parengtas gėrybes, jis visiškai nesuveikia su visomis aukštesnio rango gėrybėmis. Vos tik atsisakoma laisvo aukštesnio rango gėrybių piniginių kainų formavimosi, racionali gamyba apskritai padaroma neįmanoma. Kiekvienas žingsnis, kuris mus veda tolyn nuo privačios nuosavybės į gamybos priemones ir nuo pinigų naudojimo, veda mus tolyn ir nuo racionalaus ūkio.
Tai buvo galima pražiūrėti, nes visa, ką iš socializmo jau matome aplink save įgyvendinta, tėra tik socialistinės oazės dar tam tikru laipsniu vis dėlto laisvame ūkyje su piniginiais mainais. T a v i e n a prasme galima sutikti su kitu atžvilgiu nepagrįstu ir tik dėl agitacinių priežasčių ginamu socialistų teiginiu, kad įmonių suvalstybinimas ir suvisuomeninimas dar nesudaro jokios socializmo dalies, būtent ta prasme, kad šios įmonės savo veiklos vedime yra tiek paremiamos jas supančio laisvų mainų ekonominio organizmo, jog esminis socialistinio ūkio savitumas jose visai negalėjo pasireikšti. Valstybinėse ir savivaldybių įmonėse įgyvendinami techniniai patobulinimai, nes jų poveikį galima stebėti tos pačios rūšies privačiose vidaus ir užsienio įmonėse, ir nes privati pramonė, gaminanti šių patobulinimų priemones, duoda postūmį juos įvesti. Šiose įmonėse galima nustatyti pertvarkymų privalumus, nes jas iš visų pusių supa visuomenė, paremta privačia nuosavybe į gamybos priemones ir piniginiais mainais, todėl jos pajėgia skaičiuoti ir vesti apskaitą, ko socialistinės įmonės grynai socialistinėje aplinkoje negalėtų.
Be ūkinio skaičiavimo nėra ūkio. Socialistiniame bendruomeniniame darinyje, kadangi ūkinio skaičiavimo įgyvendinimas neįmanomas, apskritai negali būti jokio ūkio mūsų prasme. Smulkmenose ir šalutiniuose atskiruose dalykuose galbūt ir toliau bus elgiamasi racionaliai. Tačiau apskritai apie racionalią gamybą nebūtų galima daugiau kalbėti. Nebūtų jokios priemonės atpažinti, kas yra racionalu, ir taip gamyba sąmoningai negalėtų būti nukreipta į ūkiškumą. Ką tai reiškia, net visiškai neatsižvelgiant į padarinius žmonių aprūpinimui gėrybėmis, yra aišku. Veikimo racionalumas išstumiamas iš srities, kurioje glūdi jo tikroji domena. Ar tuomet apskritai dar bus įmanomas veikimo racionalumas, ar net apskritai dar mąstymo racionalumas ir logika? Istoriškai žmogiškasis racionalizmas išaugo iš ūkio. Ar jis apskritai dar pajėgs išsilaikyti, kai bus iš čia išstumtas?
Kurį laiką prisiminimas apie per tūkstantmečius laisvo ūkio sukauptas patirtis galbūt vis dėlto pajėgs sulaikyti visišką ūkio meno smukimą. Senieji būdai bus išlaikomi ne todėl, kad jie racionalūs, o todėl, kad atrodo perdavos pašventinti. Tuo tarpu jie bus tapę neracionalūs, nes nebeatitinka naujųjų sąlygų. Dėl bendro ekonominio mąstymo atgalinio nykimo jie patirs pakitimus, kurie padarys juos neūkiškus. Aprūpinimas nebevyks anarchiškai, tai tiesa. Virš visų poreikių tenkinimui tarnaujančių veiksmų viešpataus aukščiausios instancijos įsakymas. Tačiau anarchinio gamybos būdo ūkio vieton bus atėjusi beprasmiška neprotingo aparato eisena. Ratai suksis, tačiau jie suksis tuščiai.
Įsivaizduokime socialistinio bendruomeninio darinio padėtį. Ten yra šimtai ir tūkstančiai dirbtuvių, kuriose dirbama. Mažiausia jų dalis gamina vartojimui parengtas prekes; daugumoje gaminamos gamybos priemonės ir pusgaminiai. Visos šios įmonės tarpusavyje susijusios. Per jas iš eilės keliauja kiekviena ekonominė gėrybė, kol tampa parengta vartojimui. Tačiau nerimstančioje šio proceso eisenoje ūkio vadovybei trūksta bet kokios galimybės susigaudyti. Ji negali nustatyti, ar dirbinys kelyje, kurį turi nukeliauti, nėra be reikalo sulaikomas, ar jo užbaigimui nešvaistomi darbas ir medžiaga. Kokią galimybę ji turėtų sužinoti, ar šis, ar anas gamybos būdas yra naudingesnis? Ji geriausiu atveju gali palyginti vartojimui parengto galutinio gamybos rezultato kokybę ir kiekį, bet tik rečiausiais atvejais ji bus pajėgi palyginti gamybai padarytas sąnaudas. Ji tiksliai žino, kokių tikslų turi siekti jos ūkio valdymas, arba mano, kad žino, ir ji turi pagal tai veikti, t. y. ji turi pasiekti siekiamus tikslus mažiausiomis sąnaudomis. Norėdama rasti pigiausią kelią, ji turi skaičiuoti. Šis skaičiavimas, savaime aišku, gali būti tik vertės skaičiavimas; be vargo aišku ir nereikia jokio artimesnio pagrindimo, kad jis negali būti techninis, negali būti grindžiamas objektyviąja gėrybių ir paslaugų vartojimo verte (naudos verte).
Privačia nuosavybe į gamybos priemones grindžiamoje ūkio tvarkoje vertės skaičiavimą veda visi savarankiški visuomenės nariai. Kiekvienas prisideda prie jo atsiradimo dvejopu būdu: viena, kaip vartotojas, antra, kaip gamintojas. Kaip vartotojas jis nustato vartojimui ir sunaudojimui parengtų gėrybių rangų tvarką; kaip gamintojas jis traukia aukštesnio rango gėrybes į tą panaudojimą, kuriame jos žada duoti didžiausią pelną. Tuo ir visos aukštesnio rango gėrybės gauna joms pagal momentinę visuomeninių gamybos santykių ir visuomeninių poreikių būklę priklausančią rangų tvarką. Per abiejų vertinimo procesų sąveiką pasirūpinama, kad ekonominis principas visur, tiek vartojime, tiek gamyboje, įsiviešpatautų. Susiformuoja ta tiksliai pakopomis sutvarkyta kainų sistema, kuri kiekvienam kiekvieną akimirką leidžia suderinti savo paties poreikį su ūkiškumo kalkuliu.
Viso to socialistiniame bendruomeniniame darinyje būtinai trūksta. Ūkio vadovybė galbūt tiksliai žino, kokių gėrybių jai prireikia neatidėliotiniausiai. Bet tuo ji rado tik vieną dalį to, kas reikalinga ūkiniam skaičiavimui. Kitos dalies, gamybos priemonių įvertinimo, ji privalo stokoti. Vertę, kuri priklauso gamybos priemonių visumai, ji pajėgia nustatyti; ji, savaime suprantama, lygi vertei, kuri priklauso visumai per ją patenkintų poreikių. Ji pajėgia taip pat apskaičiuoti, kokio dydžio yra atskiros gamybos priemonės vertė, jeigu ji apskaičiuoja poreikių patenkinimo netekties, atsirandančios dėl jos pašalinimo, reikšmę. Tačiau ji negali jos suvesti į vieningą kainos išraišką, kaip tai pajėgia laisvas ūkis, kuriame visos kainos gali būti suvedamos į bendrą išraišką pinigais.
Socialistiniame ūkyje, kuris nors ir nebūtinai turi visiškai pašalinti pinigus, bet padaro neįmanomą gamybos priemonių (įskaitant darbą) kainų išraišką pinigais, pinigai ūkiniame skaičiavime negali atlikti jokio vaidmens1.
Pagalvokime apie naujos geležinkelio linijos statybą. Ar apskritai ją reikia tiesti, ir jei taip, kurią iš kelių galimų atkarpų statyti? Laisvojoje mainų ir pinigų ūkyje galima sudaryti skaičiavimą pinigais. Naujoji linija atpigins tam tikrų prekių gabenimą, ir dabar galima apskaičiuoti, ar šis atpigimas yra toks didelis, kad viršija išlaidas, kurių reikalauja naujosios linijos statyba ir eksploatacija. Tai galima apskaičiuoti tik pinigais. Sugretinant įvairiarūšes natūrines išlaidas ir natūrines sutaupas, čia tikslo pasiekti neįmanoma. Jei nėra galimybės įvairiai kvalifikuoto darbo valandų, geležies, anglies, visų rūšių statybinių medžiagų, mašinų ir kitų dalykų, kurių reikalauja geležinkelių statyba ir eksploatacija, suvesti į bendrą išraišką, tuomet skaičiavimo atlikti negalima. Ūkiškai pagrįsta trasos parinktis įmanoma tik tada, kai visus svarstomus gėrius galima suvesti į pinigus. Žinoma, skaičiavimas pinigais turi savo netobulumų ir savo sunkių trūkumų, tačiau jo vietoje mes tiesiog neturime nieko geresnio; praktiniams gyvenimo tikslams sveiko pinigų ūkio skaičiavimas pinigais vis dėlto pakanka. Jeigu jo atsisakytume, tuomet bet koks ūkinis skaičiavimas taptų tiesiog neįmanomas.
Žinoma, socialistinė bendruomenė mokės sau pasidėti. Ji tars valdingą žodį ir nuspręs už arba prieš numatytą statybą. Tačiau šis sprendimas geriausiu atveju bus padarytas remiantis miglotais spėjimais; jis niekada nebus pagrįstas tiksliu vertės skaičiavimu.
Statinis ūkis gali apsieiti be ūkinio skaičiavimo. Juk čia ūkinėje srityje tas pats vis kartojasi vėl ir vėl, ir jeigu tarsime, kad pirmasis statinio socialistinio ūkio sutvarkymas atliekamas remiantis paskutiniaisiais laisvojo ūkio rezultatais, tuomet galėtume blogiausiu atveju įsivaizduoti ūkiškai racionaliai valdomą socialistinę gamybą. Tačiau tai įmanoma būtent tik mintyse. Visiškai neatsižvelgiant į tai, kad statinio ūkio gyvenime niekada negali būti, nes duomenys be paliovos kinta, taip jog ūkininkavimo statika yra tik – nors mūsų mąstymui ir mūsų ūkinio pažinimo ugdymui būtina – mintinė prielaida, kurios gyvenime neatitinka jokia būsena, mes vis dėlto turime tarti, kad perėjimas prie socializmo jau vien dėl pajamų skirtumų išlyginimo ir jo sąlygotų vartojimo, taigi ir gamybos, poslinkių taip pakeičia visus duomenis, jog susiejimas su paskutine laisvojo ūkio būsena yra neįmanomas. Tuomet gi prieš mus atsiveria socialistinė ūkinė santvarka, kuri be ūkinio skaičiavimo kompaso plaukioja galimų ir įmanomų ūkinių derinių vandenyne.
Taip socialistinėje bendruomenėje kiekvienas ūkinis pokytis tampa sumanymu, kurio sėkmės negalima nei iš anksto įvertinti, nei vėliau, žvelgiant atgal, nustatyti. Čia viskas vyksta apgraibomis tamsoje. Socializmas yra ūkio racionalumo panaikinimas.
Kiekvienoje didesnėje įmonėje atskiri padaliniai arba padalinių skyriai apskaitos požiūriu yra tam tikru laipsniu savarankiški. Jie tarpusavyje atsiskaito už medžiagas ir darbą, ir bet kuriuo metu galima kiekvienai atskirai grupei sudaryti atskirą balansą bei skaičiavimu užfiksuoti jos veiklos ūkinius rezultatus. Tokiu būdu galima nustatyti, su kokia sėkme dirbo kiekvienas atskiras skyrius, ir pagal tai priimti sprendimus dėl esamų grupių pertvarkymo, apribojimo, panaikinimo arba išplėtimo bei dėl naujų įsteigimo. Tam tikros klaidos atliekant tokius skaičiavimus, žinoma, neišvengiamos. Iš dalies jas lemia sunkumai, kylantys paskirstant bendrąsias pridėtines išlaidas. Kitos klaidos vėl atsiranda dėl būtinybės kai kuriais atžvilgiais skaičiuoti su tiksliai nenustatomais duomenimis, pavyzdžiui, kai nustatant tam tikro proceso pelningumą naudojamų mašinų amortizacija apskaičiuojama tariant tam tikrą jų tinkamumo naudoti trukmę. Tačiau visas tokio pobūdžio klaidas galima išlaikyti tam tikrose siaurose ribose, taip kad jos netrikdo bendrojo skaičiavimo rezultato. Kas lieka iš netikrumo, tenka būsimųjų santykių netikrumui, kuris dinaminėje liaudies ūkio būsenoje yra neišvengiamai duotas.
Dabar atrodytų savaime suprantama analogišku būdu mėginti tai daryti ir socialistinėje bendruomenėje, taikant savarankišką atskirų gamybos grupių apskaitą. Tačiau tai visiškai ir absoliučiai neįmanoma. Mat anoji savarankiška atskirų vienos ir tos pačios įmonės šakų apskaita remiasi vien tuo, kad būtent rinkos apyvartoje visoms naudojamų gėrių ir darbų rūšims susidaro rinkos kainos, kurias galima imti skaičiavimo pagrindu. Kur nėra laisvosios rinkos apyvartos, ten nėra kainodaros; be kainodaros nėra ūkinio skaičiavimo.
Galima būtų pamąstyti apie tai, kad tarp atskirų padalinių grupių būtų leidžiami mainai, idant šiuo keliu būtų pasiekta mainų santykių (kainų) susidarymo ir taip sukurtas ūkinio skaičiavimo pagrindas ir socialistinėje bendruomenėje. Vieningo ūkio, kuris nepripažįsta atskiros nuosavybės į gamybos priemones, rėmuose atskiros darbo grupės įsteigiamos kaip savarankiškai disponuoti įgalioti vienetai, kurie nors ir privalo elgtis pagal aukščiausiosios ūkio vadovybės nurodymus, tačiau tarpusavyje perduoda daiktinius gėrius ir darbo paslaugas tik už atlygį, kurį tektų sumokėti kokia nors bendra mainų priemone. Maždaug taip turbūt įsivaizduojamas socialistinis gamybos sutvarkymas, kai šiandien kalbama apie visišką socializaciją ir panašiai. Tačiau ir čia neišvengiama lemiamojo taško. Gamybinių gėrių mainų santykiai gali susidaryti tik atskiros nuosavybės į gamybos priemones pagrindu. Jei „anglies bendrija“ tiekia anglį „geležies bendrijai“, jokia kaina susidaryti negali, nebent abi bendrijos būtų savo padalinių gamybos priemonių savininkės. Tačiau tai būtų ne socializacija, o darbininkų kapitalizmas ir sindikalizmas.
Socialistiniam teoretikui, stovinčiam ant darbo vertės teorijos pagrindo, reikalas, žinoma, atrodo gana paprastas. „Vos tik visuomenė užvaldo gamybos priemones ir naudoja jas gamybai tiesioginio suvisuomeninimo būdu, kiekvieno darbas, kad ir koks įvairus būtų jo savitai naudingas pobūdis, nuo pat pradžios ir tiesiogiai tampa visuomeniniu darbu. Tuomet produkte glūdintis visuomeninio darbo kiekis nebeturi būti nustatomas aplinkkeliu; kasdienė patirtis tiesiogiai parodo, kiek jo vidutiniškai reikia. Visuomenė gali paprasčiausiai apskaičiuoti, kiek darbo valandų glūdi garo mašinoje, hektolitre paskutinio derliaus kviečių, šimte kvadratinių metrų tam tikros kokybės audinio. ... Tiesa, ir tuomet visuomenė turės žinoti, kiek darbo reikia kiekvieno vartojimo daikto pagaminimui. Ji turės sutvarkyti gamybos planą pagal gamybos priemones, prie kurių ypač priklauso ir darbo jėgos. Įvairių vartojimo daiktų naudingieji efektai, pasverti tarpusavyje ir lyginant su jų pagaminimui reikalingais darbo kiekiais, galiausiai nulems planą. Žmonės viską labai paprastai sutvarko be daugmaž išgarsintos ‚vertės‘ įsikišimo“⁷.
Mūsų uždavinys čia nėra dar kartą pateikti kritinius prieštaravimus darbo vertės teorijai. Šiame kontekste jie mus gali dominti tik tiek, kiek yra svarbūs vertinant darbo tinkamumą socialistinės bendruomenės vertės skaičiavimui.
Iš pirmo žvilgsnio darbo skaičiavimas atsižvelgia ir į gamtines, anapus žmogaus glūdinčias gamybos sąlygas. Visuomeniškai būtino vidutinio darbo laiko sąvokoje jau atsižvelgiama į mažėjančios grąžos dėsnį tiek, kiek jis veikia dėl gamtinių gamybos sąlygų įvairumo. Jei paklausa prekei išauga ir todėl į išgavimą tenka pasitelkti prastesnes gamtines gamybos sąlygas, tuomet išauga ir vidutiniškai vieneto pagaminimui reikalingas visuomeninis darbo laikas. Jei pavyksta surasti palankesnes gamtines gamybos sąlygas, tuomet visuomeniškai reikalingas darbo kiekis sumažėja⁸. Tačiau šis atsižvelgimas į gamtines gamybos sąlygas siekia lygiai tiek toli, kiek jis reiškiasi visuomeniškai būtino darbo kiekio pokyčiais. Toliau už šios ribos darbo skaičiavimas nebeveikia. Jis visiškai neatsižvelgia į daiktinių gamybos veiksnių sąnaudas. Tarkime, kad abiejų prekių P ir Q pagaminimui reikalingas visuomeniškai būtinas darbo laikas yra po 10 valandų. Tarkime, kad tiek vieno P vieneto, tiek vieno Q vieneto pagaminimui be darbo dar reikia panaudoti medžiagos a, kurios vienas vienetas pagaminamas per vieną visuomeniškai būtino darbo valandą; būtent P pagaminimui reikia dviejų a vienetų ir dar 9 darbo valandų, o Q pagaminimui – vieno a vieneto ir dar 9 darbo valandų. Darbo skaičiavime P ir Q pasirodo kaip ekvivalentai, o vertės skaičiavime P turėtų būti vertinama aukščiau nei Q. Anasis yra klaidingas, vien tik šis atitinka skaičiavimo esmę ir tikslą. Tiesa, kad šis daugiau, kuriuo vertės skaičiavimas P pastato aukščiau nei Q, šis materialinis substratas „be žmogaus įsikišimo iš prigimties yra duotas“⁹. Tačiau jei jis esti tik tokiu kiekiu, kad tampa ūkininkavimo objektu, jis turi kažkokia forma įeiti ir į vertės skaičiavimą.
Antrasis darbo skaičiavimo trūkumas yra neatsižvelgimas į skirtingą darbo kokybę. Marx visas žmogaus darbas ekonomiškai yra tos pačios rūšies, nes jis visada yra „gamybinis žmogaus smegenų, raumenų, nervų, rankų ir t. t. eikvojimas“. „Sudėtingas darbas laikomas tik sustiprintu arba veikiau padaugintu paprastu darbu, taip kad mažesnis sudėtingo darbo kiekis prilygsta didesniam paprasto darbo kiekiui. Kad ši redukcija nuolat vyksta, rodo patirtis. Prekė gali būti pati sudėtingiausio darbo produktas, jos vertė ją prilygina paprasto darbo produktui ir todėl pati tik atstovauja tam tikram paprasto darbo kiekiui“¹⁰. Eugen von Böhm-Bawerk neklysta, vadindamas šį argumentavimą „teoriniu fokusu, stulbinančiu savo naivumu“¹¹. Vertinant Marx teiginį visai galima palikti neišspręstą klausimą, ar įmanoma rasti vieningą fiziologinį viso žmogaus darbo – tiek fizinio, tiek vadinamojo dvasinio – matą. Mat aišku, kad tarp pačių žmonių esama gebėjimų ir įgūdžių skirtumų, dėl kurių darbo produktai ir darbo paslaugos būna skirtingos kokybės. Tai, kas turi nulemti klausimą, ar darbo skaičiavimas tinka kaip ūkinis skaičiavimas, yra, ar įmanoma įvairiarūšį darbą be tarpinės grandies, kuria ūkininkaujantys subjektai įvertina jo produktus, suvesti į vieningą vardiklį. Įrodymas, kurį Marx stengiasi tam pateikti, nepavyko. Patirtis gi rodo, kad prekės, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra paprasto, ar sudėtingo darbo produktai, statomos į mainų santykius. Tačiau tai būtų įrodymas to, kad tam tikri paprasto darbo kiekiai tiesiogiai prilyginami tam tikriems sudėtingo darbo kiekiams, tik tuomet, jei būtų nustatyta, kad darbas yra mainomosios vertės šaltinis. Tačiau tai ne tik nėra nustatyta, bet kaip tik yra tai, ką Marx anais išvedžiojimais tik nori įrodyti.
Tai, kad mainų apyvartoje darbo užmokesčio normoje susidarė pakeitimo santykis tarp paprasto ir sudėtingo darbo – į ką Marx anoje vietoje neužsimena – taip pat nėra šio vienarūšiškumo įrodymas. Juk šis prilyginimas yra rinkos apyvartos rezultatas, o ne jos prielaida. Darbo skaičiavimas turėtų nustatyti savavališką santykį sudėtingo darbo pakeitimui paprastu darbu, o tai paneigia jo tinkamumą ūkio vadybai.
Ilgą laiką buvo manoma, kad darbo vertės teorija būtina socializmui, kad būtų galima etiškai pagrįsti reikalavimą suvisuomeninti gamybos priemones. Šiandien žinome, jog tai klaida. Nors dauguma jos socialistinių šalininkų ją naudojo būtent šitaip, ir nors net pats Ludwig von Mises – nors iš principo laikėsi kitokios pozicijos – ne visiškai išvengė šios klaidos, vis dėlto aišku, kad, viena vertus, politinis reikalavimas įvesti socialistinį gamybos būdą nei reikalauja darbo vertės teorijos paramos, nei gali iš šios doktrinos tokios paramos gauti, ir kad, kita vertus, ir tie, kurie laikosi kitokio požiūrio į ekonominės vertės esmę ir kilmę, pagal įsitikinimus gali būti socialistai. Tačiau kita prasme, nei paprastai manoma, darbo vertės teorija yra vidinė būtinybė tiems, kurie pasisako už socialistinį gamybos būdą. Socialistinė didelio masto gamyba racionaliai įgyvendinama galėtų atrodyti tik tuo atveju, jei egzistuotų objektyviai pažini vertės dydis, kuris ekonominį skaičiavimą padarytų įmanomą ir mainų bei pinigų neturinčioje ūkio sistemoje. Tokiu dydžiu galėtų būti laikomas tik darbas.
